Tau išėjus

Rytai netekę šilumos nubunda apsiblausę,
Aušra išlieja ūkanas skubotai paviešėjus,
Neužmirštuolės alpsta lyg regėjusios kaliausę –
Rasa nebepalepina žiedynų tau išėjus.

Taip slenka dienos, kūkčiodamos pečialindų giesmę,
Ir žudosi birželio mėnuo skausmo nepakėlęs,
Net ąžuolai pajunta gilėmis vienatvės grėsmę –
Išėjus tau paspringsta vakaras tirštais šešėliais.

Sutemsta taip nostalgiškai, kad norisi numirti.
Sukniubęs sėdžiu tarsi žlugęs kazino lošėjas,
Kuris be kozirių pralaimi paskutinį kirtį –
Rūpintojėlis liūdesiu prabyla tau išėjus.