Ji**

Vaikštinėjau aš su ja paplūdimiu.
-Žiūrėk, - tarė ji, - kokią gilią koją turiu!
Ir įspaudė smėly labai gilų pėdsaką.
-Ramiau, - sudrausminau, - kiti žmonės irgi nori palikt savo pėdsakus.
----------------------------------------------------------------
E4 – padariau pirmąjį ėjimą šachmatų lentoje.
-Ė5, 2 – pasakė ji savąjį.
Nustebęs pakėliau akis į ją ir papriekaištavau:
-Kad tokio laukelio lentoj nėr!
-Na ir kas? – piktai atsikirto, - einu kur noriu!
Nusprendęs, kad geriau būtų patylėt, padariau antrąjį ėjimą.
----------------------------------------------------------------
Sykį ji labai supyko, ir iš to įniršio pradėjo spardyti lubas, deginti sniegą ir spjaudyt ant debesų. Man pasidarė ne juokais baisu, todėl savo solidarumą aš išreiškiau kiek kukliau. Aš apsiribojau vietinės upės padegimu.
-Kai tu žiaurus. – pasibaisėjo ji manim.
----------------------------------------------------------------
Ji man pamelavo.
-Tavim jau visai pasitikėt negalima! – sušukau.
-O taip, - atsiduso, - patikėk, manim geriau jau netikėt.
----------------------------------------------------------------
Kartą pamečiau ją minioje. Užkabinau praeivį ir paklausiau:
-Ar Jos nematėte?
Praeivis nustebęs pasidomėjo, kas ta Ji ir kaip Ji atrodo, bet aš neturėjau ką pasakyti.
-Na, į ką Ji panaši? – kamantinėjo praeivis.
Sulig tuo klausimu aš ją pamačiau – ji šienavo gatvės stulpus.
-Kad į nieką, - atsakiau praeiviui ir nubėgau jos tramdyti.
----------------------------------------------------------------
Kartą aš jos paklausiau:
-Kur veda tavasis kelias?
Ir ji atsakė:
-Kažkur tarp kairės ir dešinės.
----------------------------------------------------------------
-Kokia tu naivi... – švelniai užsiminiau.
O ji pasirodo buvo tokia naivi, kad ir patikėjo.
----------------------------------------------------------------
Knygas ji visada skaitydavo tik nuo vidurio, motyvuodama tuo, kad pradžia ir pabaiga beveik visada būna tokia pati: „kartą gyveno“ ir „ilgai ir laimingai gyveno“. Bet viena man buvo neaišku.
-O tai nuo vidurio, link pradžios ar link galo tu skaitai?
-Gilyn, - atsakė ji, ir vėl įniko į knygą.
----------------------------------------------------------------
Kartą ji vaikštinėjo Laisvės alėja, ir iš jos kiaurų kišenių byrėjo viltys. Paskui ją sekiojo krūva įsimylėjėlių, ir tas viltis rankiojo, banaliai saldžialiežuvaudami:
-Tu padovanojai man viltį! - ir spindinčiom akim laukdavo nors kokio atsakymo.
-Pamečiau! – piktai užrikdavo jinai, ir visi po to šnekėjo, kad ji šalta moteris.
Vėliau sužinojau, kad ji barstė tik tuščias viltis.
----------------------------------------------------------------
Ir galų gale, kai man pasirodė, jog jau atėjo metas, aš pasibeldžiau į jos širdį: tuk, tuk.
-Užimta! – riktelėjo duslus balsas iš vidaus.
Ir aš pasijutau taip, lyg belsčiausi į viešojo tualeto duris.