Šaukias lietūs virš mano pastogių.
Aš sugyžęs, sugrįžęs į bliuzą,
ne vienai žydraakei sugrotą
po dangum peltakiuotu mairūnais.
Dar tada naktimis nemiegojom –
gliaudėm tylą perkūno oželių,
susisukusių mums palei kojas.
O per veidus raudonis ridenos...
Vijos dienos tarp vasaros sraigtų,
daugianyčiai alsavimai rimo.
Tu buvai per jauna, kad išeitum,
aš – lyg ištremtas dar net negimęs.
O dabar vien tik girgždantis stogas,
įsiręžęs kupron ligi strėnų.
Taip ir likom jauni, bet sukriošę,
per anksti į viens kitą išėję.