Chaosas pamilsta Vienatvę

Atsibudau nuo pamišusio lietaus barbenimo į langą. Vandens lašais užtaisyti žemesniųjų dievų pistoletai šaudė paskutiniuosius šūvius į sužeistą, kraujo ir purvo balomis pasruvusią žemę. Pažvelgiau pro langą. Minia nuogų zombiškų būtybių stoviniavo po mano langu, įsmeigę piktas, krauju paplūdusias akis į tolimą sapnų pasaulį. Lango stiklas akimirkai suskilo kryžiumi ir subyrėjo į tūkstančius mažų šipuliukų, krentančių ant keistų išsigimėliškų galvų. Cypčiodami iš džiaugsmo, iškištais liežuviais jie gaudė stiklo šukes. Iš prapjautų arterijų veržėsi keistos spalvos fontanai, aptaškydami mano sustingusias rankas. Zombiai šėlo, gerdami vienas kito kraują, vartėsi balose, glamonėdami ir draskydami veidus, akis, nugaras... Ant peties pajutau drėgną šiurkščią leteną, šlapi zombiški pirštai braukė mano plaukais, akimis, liežuviu... Glitus žalias skystis varvėjo mano lūpomis, ir ties savo veidu išvydau dvi keistai apsiblausiusias akis.
- Grįžau,- sušnibždėjo graudžiai irnošku tonu.
Mano mylimasis. Demonas, įkūnijantis visas mano baimes. Apkabinau jo drėgnus pečius ir tyliai sušnibždėjau į ausį:
- O tu... Bijai?
- Bijau,- atsakė.
- Ko?
- Vienatvės,- tyliai slėpė ašarotas akis.- O tu?
Sustingau.
- Chaoso...,-atsakiau.
Jo iltys pamažu susmigo į mano kaklą, glitūs pirštai užmerkė akis, prikeldami mane naujam gyvenimui. Du zombiški siluetai išnyko išsigimusių dievybių minioje...
Nustojo lyti.
- Myli mane? - paklausiau.
- Myliu ,- atsakė mano kruvinas kvailas Chaosas, taip ir nesupratęs, kad tai aš... tai aš buvau jo Vienatvė.