Skendimas.

Lyja
Taip beprotiškai švelniai
Į odą susigeria
Nuo plaukų galiukų iki pat šaknų
Smegenų vingius
Išskalauja
Ir kapiliarais
Žemyn žemyn.

-Ar išprotėjai, -
šaukia. Timpčioja už rankos, tranko per skruostus. –
Atsigauk.
Rėkia. Pirštais apima kaklą.
-Nėra, - sako, - pulso.
Negirdžiu. Nesmauk tik. Galvoju. O lietus man sako, kad mano akys pačios gražiausios pasaulyje. Atsimerkiu. Jis, lietus, nusidažo mėlynai ir pasrūva veidu, rieda plaukais, kapsi ant smėlio ir išgaruoja, viską aplink paskandindamas mėlynų dūmelių rūke. Ak, koks grožis, smėlis aplink mane irgi mėlynas, apsemia viską iki pusės ir banguoja, banguoja švelniai ir murkia, kažką primindamas, prisiminsiu..
-Ne, - šnabžda į ausį, - mintys pildosi. Negalvok.
Ir negalvoju, jei tik jis nori. Ir negalvosiu niekada. Nebegalvosiu.

-Kalbėk kalbėk su manim,
- murma kažkas iš šalies. O balsas toks nemielas, verksmingas, gerklinis.
-Nekalbėk, - sako man mėlynumas, - nebekalbėk.
Ir aš nekalbu, ak, kaip galėčiau, kai jis prašo..
Pražiodo per prievartą ir pučia. Svetimkūniai. Mano plaučiai užpildyti mėlynumu. Ir kraujagyslės, ir oda, ir protas užpildyti.
-Šaunuolė, - sako. – Gera mergaitė, gerai, kad klausai manęs.
Apkabinu jį ir giliai giliai įkvėpiu mėlynumo kvapo.
-Nuskendo,
- sako toli toli.