Žiūriu pasaulį

Žiūriu pasaulį pro praviras namų duris,
O jis šiandieną sapnuose paskendęs...
Juntu, kad mano būtį ima nugalėti nebūtis
Ir kasdienybės angelas išeina durimis užtrenkęs.

Aš nieko kito negirdžiu, tik kaip širdis,
Man prieš užmiegant, tyliai tyliai verkia...
Joje šįvakar apsilankė neviltis-
Užuot išvijusi, aš padaviau jai savo ranką.

Jei būt su liūdesiu - jau nulemta gyvenimo dalis,
Tai bėgt nuo to tikrai visai neverta.
Kas vakarą išlyginu ir sulankstau pilkas mintis,
Tik šitaip palaikydama tarp jų menkutę tvarką.

Ir vis dėlto- dabar žiūriu aš tiesai į akis,
O ji man šypsosi ir rudą akį merkia.
Aš - mane mylinčių žmonių gyvenimų vagis
Ir kaip baisu, kad nieks manęs už tai nesmerkia.

Ir taip toliau žiūriu laukan, pro praviras duris
Ir taip toliau, pasaulis kojas sapnuose pamerkęs,
Ir taip toliau juntu, kad būtį ima nugalėti nebūtis,
O taip norėčiau justi bent menkutę tvarką.