Baziliku kvepiantys dienoraščio lapai

Man skauda. Atrodo, kad kraustausi iš proto. Laura, brangiausioji, kur tu dabar, kuomet man labiausiai tavęs reikia? Tau nesant aš raudojau, raudojau taip, kaip maniau, jog neįmanoma raudoti. Ėmiau kosėti krauju. Kur tu? Šito aš neparodau, žinoma. Aš niekuomet nerodau žmonėms to, ką išgyvenu viduje. Šią pamoką esu išmokus. Pasiilgau tavęs. Jeigu tik tu būtum čia ir paimtum mane už rankos – tuomet, galbūt nustočiau verkti, ar bent jau skausmas būtų lengviau pakeliamas.



*


Šaukiuosi tavo krūtų į savo rankas, į savo ištroškusias lūpas, bet tai negelbėja,- viskas, ką aš gaunu – tik abejinga ir nesipriešinanti pagalvė bei burna pilna medvilnės bei plunksnų. Tu buvai tokia šilta. Tokia jautri, tokia ištroškusi manęs, nors ir žaidei abejingumo žaidimą. Mano vyrui niekad nepatikai; tu niekuomet nepasidavei, kaip kad darydavau aš –  tau visuomet patiko malonumai, bet juos pasiimdavai pati – niekad nelaukei, kol kažkas tau jų duos. Ne, jam negalėjo patikti tavo požiūris į gyvenimą. Nenuostabu, jog jis turėjo įsibrauti tarp mūsų.

Kartais svarstau, kas būtų jei ir aš būčiau tokia. Ar žinai, kaip tavęs pavydėdavau? Tu niekad niekam nenusileisdavai. Tikriausiai būtum išspyrus Domą velniop per dvi sekundes, jei tik jis kokiu nors būdu būtų pareikalvęs apsigyventi ir įsikurti su juo. Ir vėl, jei tu būtum aš, niekuomet neprasidėtum su tokiu, kaip mano vyras… Jau žinau, jog ištekėjau per jauna, bet dabar tai, žinoma, per vėlu.

Ką aš jame mačiau, po galais? Gera išorę, galbūt, arba gal tas stiprias, auksines rankas, galinčias pataisyti bet ką, surinkti detales į nuostabiai veikiantį įtaisą ( ir nelikdavo nei vienos nereikalingos), priversti įrengimus dirbti sklandžiai ir apginti mane, kuomet aš norėdavau pasislėpti nuo pasaulio? Bet kuriuo atveju, aš nusvaigau po trijų pažinties mėnesių, po aštuoniolikos nekaltybės saugojimo metų – sena ir žinoma istorija: mokyklinės išleistuvės, susiglamžius dirbtinio šilko suknelė, glamžymasis galinėje jo daužtos mašinos sėdyneje, girti dūsavimai ir meilės išpažinimai…


Tokios stiprios rankos. Jis sakė, kad visuomet mane saugos. Jis labai atsidavęs savo draugams, be to, manau, būtų geras tėvas. Atsimenu, buvo toks nusiminęs, kuomet įvyko persileidimas, praėjus vos dviem mėnesiams nuo pastojimo. Ir labai jautriai sureagavo, kai tuomet pasakiau, kad noriu palaukti dar keletą metų prieš bandant pradėti naują kūdikį; tuo metu jis susitaikė, nes aš norėjau tęsti studijas, bet dabar… dabar, manau, jis vėl norės bandyt pagausint šeimą.

Jis toks nuspėjamas. Ak, kodėl aš nenumačiau viso šito?

Bet, Laura, ką darytum tu? Aš siųstum jį velniop, ar rūpintumeisi? (kartais jis toks vaikiškai bejėgis). Tu visad palaikydavai mane ir suteikdavai stiprybės, kuomet ateidavau drebėdama ir verkdama. Kartais tu buvai man motiniškesnė, nei mano tikra mama kada nors man buvo. Ar tu suteiktum jam stiprybės sunkią akimirką , taip kaip suteikdavai jos man? Ak, meile mano, aš taip ilgiuosi tavo rankų… Tiek laiko nejaučiau jų prisilietimo, regis, ištisus šimtmečius, juk tau nebūdinga – pradingti. Žinau, kad dabar tai ne tavo kaltė, bet vistiek, tau tai nebūdinga. Tu niekuomet nebūtum palikus manęs, prieš tai nepaaiškinus kodėl… Ar kada nors atleisi man, kad ištekėjau per jauna? Aš turėjau būti tavo.


*


Mano vyras šiandien išdrįso paklausti, kas man yra, kas atsitiko, kad aš visuomet nusiminus… Manai, jis ką nors įtaria? Bet, kita vertus, nėra ko bijoti – net jei aš ir nieko nežinočiau ( o aš ir neturėčiau žinoti), turiu priežastį liūdėti – nemačiau tavęs kelias dienas! Jis juk žino, jog buvau tave įsimylėjus, nėra toks kvailas, kad nebūtų pastebėjęs.

Buvau. Esu. Aš vis dar myliu tave, mano brangioji, mano mieloji Laura, kad ir kas mus skirtų.


Gal man eiti į policiją? Ne, niekam tikusi mintis. Visi žinom, kiek pagalbos iš mažo miestelio policijos moteriai, kurios vyras penktadieniais geria alų su komisaru.

Regis turėsim su viskuo susidoroti pačios. Likom tik tu ir aš. Kaip visuomet.

*


Mes mes jau per ilgai esame atskirtos viena nuo kitos. Be proto norėčiau dabar tave pamatyti,  bet apie tai negali būti nė kalbos – Domas šiandien siaubingai blogai nusiteikęs ir jis stebi mane. Man regis jis pradeda kažką įtarti. Mano ašaringas periodas pernelyg ilgai užsitęsė. Nenoriu dabar jo pykdyti.

Žinojau, kad taip atsitiks. Jis greičiausiai nepatenkintas tuo, kad  jau kuris laikas nebeturiu noro mylėtis. Reikėjo jam sakyti, kad laukiuosi, juk mylėjomės ne taip seniai. O dabar jis sakosi nesuprantąs nuo ko aš nuolat jaučiuosi prislėgta ir jeigu iš tikro jaučiuosi blogai, tai kodėl neguliu lovoje, o vietoj to visą laiką kuičiuosi savo žolynų darže plieskiant saulei – jis nenori, kad aš net prisiartinčiau prie to daržo…

Žinoma, kad nenori, jog būčiau tame darže. Jis juk tavo dalis ir kiekviena minutė, kurią praleidžiu tarp žolynų, priartina mane prie tavęs. Jis tai įtaria; jis žino, kad tie žolynai man primena tave, tave, prižiūrinčią šį mažą rojų.  Tu taip didžiavaisi šiuo daržu, visai prieskoniniais žolynais, kuriuos auginai ir kuriuos žmonės iš tavęs mielai pirkdavo. Aš nuolat svajoju apie tave, ar žinai tai? Aš vis prisimenu baziliko lapus ir jais kvepiančius tavo pirštus. Einu iš proto. Mintyse girdžiu, kaip maldauji mano atleidimo, jog nesi šalia, kuomet man šitaip tavęs reikia. Argi nežinai, kad ne tu turėtum atsiprašinėti?! Neįsivaizduoju tavęs verkiančios. Tu per gera, per graži, kad maldautum. Tai aš turėčiau maldauti, prašau nedaryk to, tai gązdina mane. Prašau, neverk. Juk liūdesys - tai ne vien ašaros. Aš vis prisimenu tave,  patiesusią kilimėlį sodo gale, tarp medžių ir darančią jogos pratimus, kai tu liūdėjai ar supykdavai – ramiu veidu, pasitempusią, nė užuominos apie ašaras akyse ar vipesį balse. Dėl deivės meilės, neverk, nemaldauk!

Be to, tu visuomet esi čia, šalia manęs, argi to nežinojai? Viskas ką turiu padaryti, tai tik nueiti į savo mažą darželį sode ir palaistyti baziliką – ir štai tu šalia. Baziliką iš tavo rankų. Tu padėjai man jį pasodinti. Visą laiką galvoju apie tave.

Bet galų gale,  jeigu kada aš nebeištversiu ir beviltiškai panūsiu išvysti tavo veidą, aš visuomet galiu tave išsikasti. Tik turiu būti labai atsargi.

*


Pamenu paskutinę naktį prieš dvi savaites: baziliką, tavo sodą, dvelkiantį šviežumų ir žalią it vasara. Ir tave, kaip derliaus deivę… Deive mano!!! Mano Laura! Tavo vietoje turėjau būti aš, ne tu -  koks siaubingas neapskaičiavimo atvejis...

Aš taip apgailestauju ir atsiprašau, kad nupjoviau tau galvą, bet  negalėjau kitaip sutalpinti tavęs ant galinės mašinos sėdynės, kad parsivežčiau kūną namo. Be to, tu jau buvai mirus, tad kokią žalą galėjo padaryti dar vienas mažutis sužeidimas?  Man turbūt nereikėjo tavęs iškasti, dabar dėl to šitiek problemų, bet aš tiesiog negaliu be tavęs gyventi. Ir matai, aš netgi paslėpiau tave savo žolynų darže, mažam daržely, kurį pradėjome kartu, pradėjome nuo vienintelio baziliko daigelio. Aš vis dar auginu jį tau, nors ir negaliu panaudoti maistui, nes Domas nepripažįsta jokių prieskonių. Net druskos. O aš nenoriu pykdyti Domo.

Tai ir viskas, kas man liko iš tavęs. Turėčiau saugoti tą augalėlį dieną naktį, bet juk neišeina. Ir argi tai padėtų? Ar kada nors padėjo? Saugojau tave, juk šitaip saugojau tave… O dabar…Bet jis juk yra man sakęs, kad nužudytų bet ką, kas tik pabandytų atimti mane iš jo, o aš neklausiau ir netikėjau; taigi dėl visko kalta tik aš… Ar kada nors atleisi man, Laura?

Laistau baziliką kiekvieną dieną. Ar tau tai patinka? Širdis krauju srūva. Aš pjaustausi rankas, kad numalšinti sielos skausmą. Mano visi jausmai skirti tik tau. Ne Domui ir ne kokiam kitam žmogui. Tik tau. Jaučiuosi, kaip viena iš mirusiųjų.


*


Domas dabar darže, kasinėja mano šventyklą. Jis rėkia ant manęs, bet negirdžiu žodžių. Tik matau kastuvą: didelį ir sunkų metalo kastuvą. Ir didelę duobę žemėje, permirkusią kraju, kraujuojančią žemę ir baziliką, mano baziliką raunamą su šaknim ir bloškiamą pavėjui.

(ne – ne, nenoriu viso šito matyti)

Jis vėl užkliudė kastuvu tavo galvą, bet šį kartą jau nebėra, ką prievartauti. Tau jau nebeskauda. Aš niekuomet nemačiau tavęs tokios gražios ir tokios siaubingos – galbūt tai dėl to, kad oda jau šięk tiek papilkėjus ir vietomis sukritusi mėsa, bet tavo plaukai tokie ilgi, tamsus ir tokie vis dar tokie pat, o gal net ir labiau gražūs. Jie lengvai kedenami vėjo, kai tu žiūri į jį nemirksėdama tuo keistu sustingusiu žvilgsniu: kaltinančiu? Atleidžiančiu? Ne. Tame žvilgsnyje nėra nieko. Ir jis tau šito niekad neatleis, nes galiausiai tu vistiek laimėjai. O mano Laura! Aš taip tave myliu! Kad tu gali būti tokia rami, kad nugalėjai jį!

Jis klykia ir  kvatoja cha klyksmas cha štai kur tu slėpeisi visą laiką vogdama iš manęs mano žmoną ar ne?! Kokie žodžiai. Jo veidas išraudęs, tu abejinga, kaip tik numirėliai gali būti abejingi, o aš, mažutė aš, aš tik sėdžiu verkdama, nes nebeturiu tos, kurią myliu.

Raudonas kūnas, baltas kūnas – mano galva trankosi į grindis, atsitrenkiu į raudonas duris, net skausmo nebeliko, nes viskas aplink pilka. Net mano kvėpavimas vis dar yra tavo, Domo rankos aplink mano gerklę ir besispardančios kojos. Ar mes būsime vėl drauge po visko? Aš žinojau, kad tai tik laiko klausimas. Ir, regis, kad mano noras pildosi. Domo akys pasruvę krauju, bet aš pirmą kartą jam dėkinga. Mes galėsime vėl būti kartu, suaugti, tu ir aš… Aš noriu vėl pajusti lietų sau ant skruosto, noriu vėl išvysti tavo veidą, žiūrintį į dangų, žiūrintį į saulę – o, mano brangioji, mano Laura! Taip noriu pajusti tavo rankas aplink mane dar šimtus kartų. Ateinu pas tave…