Šešėlio medžioklė.2.

Motina sėdėjo prie lango, žvelgė į judrią gatvę ir kažką niūniavo savo kalba. Karščio nualintame mieste ji ilgėjosi atkampios, ledynų įkalintos tėvynės, kur visi žmonės – aukšti, šviesiaodžiai šviesiaplaukiai, ir jų gerokai mažiau, miestai nepavirtę milijoniniais lūšnynais.
Albinas Ivanyčius ilgai žvelgė į moterį, iš kurios atsirado, ir negalėjo patikėti, kad jinai vis dar tokia pati jauna, kaip toje vienintelėje nuotraukoje, kurią jisai turėjo vaikų namuose. Apsirengusi buvo kitaip: ne paprastu darbininkės chalatėliu, o leopardine pusiau permatoma suknele, pro kurią švietėsi salotiniai apatiniai. Apdaras bei gausiai išdažytas veidas išdavė jos profesiją. Tiesa, Albinas Ivanyčius galėjo matyti tik  profilį, nes motina į jį nekreipė dėmesio.
-Mama... – norėjo sušukti Bomžas, bet neįstengė, nes gerklė buvo išdžiūvusi, tarsi surakinta ir prikišta vatos gumulų. Tuomet jis ėmė spardytis ir mykti, troško, kad motina atsisuktų, pagaliau prieitų ir apkabintų – nejau ir vėl išsižadės, kaip prieš trisdešimtį metų? Ji palengva sureagavo, pažvelgė ir visu kūnu atsigręžė, bet iš Albino Ivanyčiaus gerklės pagaliau išsiveržė klyksmas. Kairioji jos veido pusė buvo nupuvusi, švietė kaulai, o akiduobė buvo tuščia. Vienintelė akis spoksojo su neslepiama neapykanta.
-Raminkis, kas nors išgirs, turėsime nemalonumų. – žemas vyriškas balsas ištraukė Bomžą iš košmaro. Jis konvulsyviai įsikirto tam vyriškiui į ranką, ir kelias sekundes taip pagulėjo, visas drebėdamas. Paskui grįžo blaivus protas, Bomžas atšlijo ir paklausė:
-Kas esi ir iš kur atsiradai?
-Čia ilga istorija. Mano vardas Rafaelis, ir šitoj dykynėj atsidūriau atsitiktinai. Aš orlaivio pilotas, vežiau vieną gan reikšmingą asmenį, tačiau patyrėme avariją ir turėjome katapultuotis. Jis žuvo, aš likau gyvas. Vakar susitikau tamstą ir paprašiau pagalbos. Tačiau tamsta blogai pasijutai ir štai jau visą parą pramiegojai kaip užmuštas. Kadangi pagaliau atsibudai, keliaujame, nes laiko turiu mažai. Spėju, norėtum gerai užsidirbti. Jei neklystu, padėk man ir aš atsilyginsiu.
Bomžo mintyse pralėkė visas vakarykštis nuotykis.
-Kiek mokėsite, kad jausčiausi suinteresuotas jums pagelbėti, ir kokios pagalbos norėsite? – pasiteiravo medžiotojas tamsoje nematomo pašnekovo.
-Tu šiuos kraštus pažįsti geriau už mane. Man reikia nusigauti į vieną vietą, ir noriu, kad mane lydėtum. Atlygis – dešimt tūkstančių markių. Naujųjų Imperijos markių, ne tų nuvertėjusių. Avansą galėsiu duot kad ir dabar.
Bomžo žandikaulis atvipo. Dešimt tūkstančių... Viešpatie viešpatėliau... Už tiek galima nusipirkti ne tik viešnamį ir visas jo kekšes, bet ir fabriką... Kažkas čia ne taip, kad paprastas pilotas žarstosi tokiomis sumomis.
-Neskaniai man visa tai atrodo. Žinot, pons Rafaeli, aš per gyvenimą nelaikiau rankose sumos, didesnės nei dešimt markių, ir nesitikėjau laikyti. Man tiek net nereikia, nesu godus, tik noriu ramaus gyvenimo, aprūpintos senatvės. O kas per užduotis manęs laukia, kad siūlote tokią sumą, bijau net įsivaizduoti. Galit čia pat mane greit nušauti, bet netikiu, kad esat pilotas. Nesu sutikęs Imperijos slaptųjų agentų, tik girdėjau kalbant apie juos ir jų tamsius darbelius, ir regis, dabar bus pirmas kartas. Matot, aš atviras žmogus, ir stengiuos niekur nesivelti, nes atsidurti tarp Imperijos ir sukilėlių – tas pats, kad lįsti į mėsmalę.
-Kaip nori. Tada paprašysiu viso labo palydėti mane iki B. miesto, kuris yra už apytiksliai šimto kilometrų nuo čia, už sienos. - nesiginčijo Rafaelis. 
-Gerai, ten aš ir pats keliauju. – sutiko Bomžas.
-Einam, kur šviesiau, ir padėsi man aptvarstyti žaizdas. Čia pavojinga užtrukti. Ar žinai, kad šiose vietovėse pasirodė goulai?
-Goulai? Kas tai  tokio? Aš nelinkęs su žmonėmis bendrauti, ir daugelis paskalų manęs nepasiekia.
-Jie yra pirmosios Imperijos dar prieš karą modifikuotų žmonių rūšis, itin atspari aplinkos žalai, taip pat radiacijai. Jų proteliai palyginus menki, tačiau fiziškai goulai stiprūs ir gajūs. Dauguma po eksperimento buvo išžudyti, bet keletas pabėgo ir dabar dauginasi niekieno žemėse. Dar nepasitaikė jų sutikti?
-Ne, o kaip jie atrodo?
-Primena žmones, bet tvirtesni, visai be plaukų. Atrodo gana nepadoriai, ir moterims jų geriau vengti, nes turi du pagrindinius instinktus: žudyti ir daugintis. Mes ne moterys, todėl mums aktualus tik pirmasis goulų instinktas. Susirink daiktus, nebegalime delsti.
Jiedu kopė gličiais laiptais į viršutinį aukštą, ir Bomžas pagaliau aiškiai išvydo pašnekovą: vidutinio ūgio liekną jaunuolį juodais lygiais plaukais, siekiančiais kiek žemiau pečių (tokią nesąmonę sau galėdavo leisti tik aristokratai, suniurzgėjo Albinas Ivanyčius), neprimenantį nei kovotojo, nei patyrusio saugumo agento, greičiau jau apipešiotą puošeivą. Jis vilkėjo juodą golfą ir kelnes, batai siekė iki kelių, kaustyti, sunkūs, nepatogūs keliaujant smėlėtomis vietovėmis. Nešėsi nemažą juodą kuprinę ir Albinui Ivanyčiui nematyto modelio naujutėlį automatą. Bomžas sekė paskui, todėl negalėjo matyti jo veido, bet atidžiai apžiūrėjo žaizdas, aplipusias sukrešėjusiu krauju ir smėliu. Labai galimas dalykas, jos atsirado katapultuojantis.
-Kur jūsų orlaivis? – pasiteiravo Rafaelio.
-Netoliese. – burbtelėjo šis neatsisukdamas. Matyt, jam lipant skaudėjo, nes vis atsiremdavo į apipelijusius tapetus. Galiausia jiedu pasiekė paskutinį namo aukštą, pro langus sklindanti blausi paryčių šviesa akino prie tamsos įpratusias akis. Staiga Rafaelis parpuolė ant žemės ir susiėmė rankomis galvą.
-Prakeiktos radiacijos audros... Prakeiktos radiacijos audros... – aimanavo, raitydamasis ant smėliu apneštų grindų ir iš skausmo grieždamas dantimis. Bomžas spoksojo nustebęs, jis niekada pernelyg nejusdavo radiacijos audrų, ko gero, tie civilizuoti lepūnėliai nėra pripratę prie gyvenimo už sienos, pagalvojo jis, todėl kankinasi. Kai Rafaelis kiek aprimo, Albinas Ivanyčius ėmėsi tyrinėti šio išvaizdą ir neapsakomai susigėdo, pajutęs stangrėjant abudu penius. Gražesnio padaro medžiotojas niekada dar neregėjo – jo siauras išblyškęs veidas dailiais skruostikauliais, kumpoka nosimi, net ir kruvinas, nepriminė nė vieno Tyrų gyventojo. Nors ir gėdijosi, Bomžas neįstengė atplėšti akių nuo jaunuolio, o šis žvelgė į medžiotoją be jokios išraiškos, ledo spalvos įkypomis akimis hipnotizuodamas šį tarsi gyvatė pelę. Tarsi traukiamas už nematomų virvučių, susilenkęs ir persigandęs Albinas Ivanyčius artėjo prie Rafaelio. Dar niekuomet jis šitaip netroško paliesti žmogų. Paliesti, o paskui tvirtai apglėbti, ir bučiuoti, bučiuoti į lūpas bei kitur.
-Visa laimė, pagaliau praėjo. Negaliu pakęst radiacijos audrų, atrodo, galva sprogs. Dabar padėk man apibintuoti kaktą. Visai nenoriu, kad įsimestų infekcija. – Rafaelio žodžiai nutraukė burtų virveles, ir Bomžas vos neišsitiesė ant grindų. Nusišluostė šaltą prakaitą ir suveblenęs „taip, žinoma“, ėmė ieškoti tvarsčių savo sulopytam krepšyje. Paskui prisiminė, kad jų neturi.
-Štai bintas. – ištiesė Rafaelis. Albinas Ivanyčius pagriebė, vengdamas liestis prie jaunuolio pirštų (nors šis mūvėjo juodas odines pirštines).
-Bet... Aš nemoku bintuoti...
-Tiek to, duok man. - piktai sumurmėjo Rafaelis. Pakėlė plaukus ir kairėje kaktos pusėje Bomžas išvydo nemenką nubrozdinimą. Bendrakeleivis įgudusiais judesiais dezinfekavo žaizdą ir kruopščiai apvyniojo tvarsčiu.
-Dabar eime. Nebegaliu delsti. – paragino jis Albiną Ivanyčių, kuris krapštėsi,  tvirtindamas kaliošų likučius prie kojų viela, o iš tikrųjų ieškodamas dingsties nežiūrėti į Rafaelį. Bomžas pirmąsyk taip keistai jautėsi – jo širdis tvaksėjo kaip pašėlusi, o peniai, rodėsi, perplėš ir taip vos ant kelių siūlių besilaikantį vatinių kelnių klyną. Paragintas medžiotojas atsistojo ir nusekė Rafaelį tarsi šuo šeimininką. Nejautė nei įkaitusio smėlio, čaižančio veidą, nei sauso vėjo, nei įkyrios kaitros. Nebebuvo svarbu, kur jie traukia, kokie pavojai tyko, kas iš tiesų yra paslaptingasis pseudolakūnas, nei siūlomas milžiniškas užmokestis už palydą.