Mano-tavo pasakėčia

Gulėjom tada aplipę sakais,
Apsiraizgę vijoklių plaukais.

Tu -
Koją įmerkęs piene
Kuždėjai taip arti
Prie ausies. Taip arti:
- Eij, lauku geleeee, aš tavee..
(Juk žinai, kaip kutena
būgnelį, kai taip. Juk žinai.)

Kalbėjai.

Mikčiodamas kalbėjai.

Kad yra kažkur sala.
Ten galėčiau
Šokinėti basa.
Tartum
Vaidilutė šventa.
Ten nebūna stiklų -
Neslidu.
Sakei, ten nerasiu
Tabako, naftos,
Degalų.
Sakei, ten
Nesprogsta žiedai
Obelų,
Įkaitę nuo karščio.
Vietoj jų -
Rasiu palmių
Grakščių...
Dar daug sakei.

Bet tik spėjau nugirst,
Kad ten tavęs
Nebebus.

***************************************
Laiškas tau iš salos (be naftos)

Vos spėjus užkasti
Mūsų sakus,
Nukirpti vijoklių
Plaukus ilgus,
Aš jau čia -
Grožiuosi sala.

Atvykus pirmiausia
Išvydau smėlius
Minkštus.
Tad
Nusiaviau polietileno
Batus.
Basa - jau laisva.

Toliau. Taip,
Neradau nei tabako, naftos,
Degalų.
Čia nėra aštriųjų
Stiklų -
Žingsniuoju tvirtu žingsneliu.
Be to, neradau čia
Nei bado dėžių
Nei piratų laivų,
Kurie sugražintų
Atgal.

Atgal,
Kur
Su bandele „Trys kapeikos“
Burnoj,
Su tavo koja,
Įmirkusia piene
Laižėme obuolio
Sultis.
Nuo vienas kito.

Viskas,
Laišką baigiu.
Nes
Užspringau
Kokoso
Lukštu.