Naktis dykumoje

Toli toli toli
dar liko eit
  ir kojos jau neklauso
  ir mintys bėga link dangaus
Smėlyne bangavusiam
didybe dykumos
Paklydęs tu eini
į  tiesą, į šviesas namų
O gal į atspindžius žvaigždžių
Tik vėjo šnaresys
Tik lyguma aplink
Tik akmenų krūva
Kurios šešėlis šioj
nakty
Yra tau kelrodis, žmogau,
Mėnulio tėvo snaudžiančio dangaus skliaute
Pagalba pasiklydusiam nakty
O gal nenorinčiam surast dienos
Bet po skliautu beribiu
žvaigždėmis skrajojančiu
Ta dykuma
lygi kaip stalas
Gal padės suvokt
  Kodėl
Taip reikia eit
  Kodėl gi
Nesėdėt šešėlyje sodriam
  ir nedainuot baladžių
Mėnulio šviesai
ir žvaigždių aidams