Surinkti sapnai arba lietuvių poezijos transformacija

Rytinę valandą ant žemės nusileidžia debesys. Sapnai kybo kažkur ant stogų - bažnyčios, neabejoju. Nurimęs dievas lengvu mostu susirenka vizijas - mirtis jau nugalėta.

Ech, neteisūs mūsų poetai... Kampuotą vėją nugludino aštri būtis, žaislų ovalai pasilaidojo smėlio dėžėse. Venera gavo žmogaus kūną (žuvo, o gal pasikorė?). Mona Liza tapo neono spinduliu. Netikram išlikti lengviau. Tyla viską pavertė dykrom, Tavo pirštų tonai ant veido išnyko, bet manęs jau nebuvo.

Stiklinis karstas sudužo, nebeturėjau kur laidoti savo meilės. Sakiau, nešk atsargiai. Mirusi meilė žino teisybę. Bent jau deformuotą tikrovę. Sielos substancija neteko instancijos, kalbėjimas su karsto medžiu - prasmės. Mergaitė neatsiliepė. O mirtis jau nugalėta.

Sukūrei mane kaip naują žemyną - sudegiau saulėje, pavirtau pelenais. Mirties sutelktyje sužinojau visa, kas tikra. Nebejaučiu Tavęs tyliai ateinant. Kur Tavo kraštas viduržiemy? Mano delne? O gal žalio vitražo greitkelyje lygiai pusė šešių ryto? Homoseksualus dievas ir lesbianiškos mergelės danguje - jų žaizdos Tau yra per menkos. Avilyje išgaišo bitės. Žaluma užmerkė joms akis. Sniege regi mergaitės pėdas. Liko Dievnamis Tavo praeities skersgatvio gysloje - taip rašei. Ant jo stogo - miega mano sapnas, tiksliau, pasikorė ant kryžiaus, bet Tavo dievas jo vėl nepasiėmė. Tu teisus, 'mirtis nebus nugalėta'.