plastiko žvaigždutėms ant mano lubų

Po dirbtinėm žvaigždutėm
Sukasi mano pasaulis,
Po lubų dangum
Dažnai sudreba žemė.

Drebėjimas – baisiau negu kūkčiojimas.
Dešimt Richterių lanko mane
Po mano pačios menku,
Neišauklėtu būstu.

O fosforo žvaigždės - kaip akys-
Tik stebi, bet tyli.
Mano akys – ne plastiko, gyvos-
Jos bijo.

Ar yra kas už šito dangaus?..
Dievo nešauksiu - jisai gyvena kitur.
Lubų dangus jam per prastas.
O man jokio kito nėra.

Mano žvaigždynas netikras.
Realybė taip pat.
Vis tiek norėčiau palikt čia tik baimę-
O pati išsiveržt.

Plastiko peilis nepjauna.