Dvi karalienės

Kai sutikau savo likimą – jis buvo girtas
su savimi turėjo humoro jausmą, kvepėjo
verbena, muškatu, truputį Welt Schmerz‘u
Buvo šaunus. Stypsojau ant Brokeno plikės
laukiau – ar šelmis išdrįs peržengti ribą

Peržengė: suglaudžiau delnus išmargintus chna
Nulenkiau galvą – Sveikas būk, mano valdove

Pirmą kartą padarė man pastabą dėl
grojančio purvo, sakė gerai, kad niekas
nemato, bet jei pamatytų – gėda, nepadoru
skraidantys akmenys, muzikuojanti pelkė,
-Moteris tavo prasta šeimininkė – sakytų kaimynai

Antrą kart jį supykdė pilnos lomos varlių
karalaičių, sakė nuo jų transformacijų
jam svaigsta galva, tegu apsisprendžia
nedorėlės ar kurkti, ar verpti ir austi
visą likusį amžių, kaip pridera

Vėliau – dar blogiau, slapta į patalus
mano supylė rėčką švęsto vandens
vengė žiūrėt į akis, poteriavo panosėj
saujoj gniaužė uosio vytelę, kitoj –
kulką sidabro – kas, man beliko daryti

Kai mano vilkolakiai klusniai
atvilko kruvinus marškinius
ilgai glosčiau šilkines ausis jų
degančios putos bjaurojo ranktūrių
marmurą, drapanų šilką – tokie jie

vilkolakiai ištikimi, be priekaišto
prie našlės kantriai gedulą gedintys

Tačiau, kai žalčio išnara suveržiau
plaukus ir šermenims padengiau pievas
mano tauta neatėjo, žiūriu vandeny
į atspindį - Brokeno karalienė,
neatėjus į šermenis

žiūriu danguje į atspindį: karalienė Brokeno
gedulo juosta plaukuos