Kačių ir šarkų eilės

Kaip medvilninis skudurėlis
nubrauktas dulkes
ant šiurkščios, bet talpios odos
nešasi pavasaris.

Panyra į upelius iš tirpstančio sniego –
apsiplauna lyg šamanas nulemtas,
prieš imdamasis stebuklingų darbų.

Dulkėtus upelius sugeria žemė;

saulė išriečia nugarą lyg besiraivanti
gražuolė katė, užmeta geltoną akį į medį,
kur šarka su šarkinu lizdą suka –
kai pokštelės medžiai
pumpurais ir lapais,
bus paukščiukų.
Tanki lapija, aukštas kamienas
saugos nuo katės žemėje ir nuo katės danguje.
Amen.