Atsitikimas [1]

Ir vis dėlto aš parašysiu, nors žodžiai paskutiniu metu man nepaklūsta, dėliojasi savaip. Viskas prasidėjo nuo avarijos ankstyvą rytą. Kažkodėl panorau po keleto dienų pagaliau išlįsti iš savo urvo, kur slapsčiausi nuo įkyrių pažįstamų atsitvėręs išjungtu telefonu ir užtrauktomis metalinėmis žaliuzėmis. Panorau vėl žengti į mane stebintį įvairiaspalvį, įvairiafaktūrį srautą, mėgautis tais nuostabos, pasibjaurėjimo pripildytais vyzdžiais, smingančiais tarsi juodos mažytės kulkos. Palindau po dušu, skustuvu nurėžiau visus nekenčiamus kūno plaukus (išskyrus tuos, kuriuos prižiūriu tarsi pensininkė gėles – ant skalpo), susipyliau ant savęs pusę buteliuko dušo želė, nuleidau rytinę porciją spermos. Nuostabus palengvėjimas, taip pat ir tasai, kuomet vakarykštis ir užvakarykštis alkoholizuotas prakaitas, nuplautas ledinės vandens srovės, dingsta giliai vamzdžiuose.
Nusišluosčiau, pasikvepinau, sutvarkiau šukuoseną, apsirengiau ir pravėriau buto duris. Į vidų šmurkštelėjo mažas pilkas padaras – kaimynės katinas, dažnokai užsukantis manęs aplankyti. Tačiau buvau apsisprendęs išeiti ir negalėjau jo palikti, kad nusiaubtų butą, taigi ilgokai vaikiausi, kol pagavau. Katinas jautėsi įžeistas ir drykstelėjo man per skruostą. „Atleidžiu tau, sūnau, nes tu nežinai, ką darai“, sumurmėjau ir paleidau gyvūnėlį laiptinėje. Šis stryktelėjo per kampe susirietusį bomžą ir nulėkė aukštyn laiptais. Kaimynė ir vėl važinės aukštyn žemyn liftu, šaukdama „kis kis kis“. Ir niekas nesusigundys liežuviu paliesti jos protezų.
Lauke palengva švito, tekančios saulės šviesa sunkėsi pro išpampusius debesis, gausiai sėjančius vandenį. Miegamasis rajonas pasitiko mane šlapias ir susigūžęs – toks, kokio pasiilgau. Numindyta žemė, nereikalingi betono luitai, surūdiję vaikų žaidimo aikštelės (vakarais tie vaikai būriuojasi prie taip pat surūdijusių kioskų, gurkšnoja gėrimus, socializuojasi, myža ten pat už kiosko kampo), naujoviškos architektūros vėjo perpučiami blokiniai skruzdėlynai, rėminantys peizažą bei švelniai masažuoją debesų papilves. Įkvėpiau oro ir žengiau į vieną mažų gatvelių, kuriomis ryte seni trantai kaip sugedęs kraujas sriūbteli į miesto širdį, o vakarais sugrįžta miegoti kiemuose, saugomi raudonos signalizacijos akies.
Traukiau gatve, kuri įsiliejo į didesnę ir judresnę, pulsuojančią mažomis ir didelėmis metalinėmis dėžutėmis. Ausyse skambėjo Siela, prisidegiau cigaretę ir žengiau į pėsčiųjų perėją. Priešais mane ėjo moteris, vidutinio amžiaus blondinė violetiniu paltu, grįžo iš prekybos centro, nešina maišeliais, pilnais visokių valgomų/nevalgomų prekių, už kurias turbūt suplojo pusę mėnesinio atlyginimo. Kaip ir tikėjausi, jinai įsmeigė piktas pilkas akis man į kaktą, prieš tai peržvelgusi visą figūrą. „Ko nori, dukra? “ - kvėptelėjau tirštais cigaretės dūmais. Nežinau, ar ji spėjo mane išgirsti. Staiga dingo, net pro ausines išgirdau duslų trinktelėjimą – moterį partrenkė ir pervažiavo automobilis, raudonas BMW 315, kuris kaukdamas nurūko tolyn. Kūnas gulėjo koks metras nuo manęs, trukčiodamas, prekės išsibarstė po gatvę, kai kurie automobiliai sustojo, kai kurie skubėjo prošal. Rinkosi žmonės, apsupo mus glaudžiu ratu, kai kas rinko nesutryptas prekes ir krovėsi į krepšius. Link mano batų lėtai vingiuodamas artinosi raudonas tirštas upeliukas. Aš laukiau, kol jis mane palies, laukiau net drebėdamas. Garsai išnyko, liko tik tas raudonas upeliukas. Nėjau artyn jo, jis slinko link manęs. Nedrąsiai, bet kartu apsisprendęs mane pasiekti.
Prisilietimas buvo švelnus, tačiau juntamas. Užsimerkiau, giliai įkvėpiau. Garsų banga smogė į pakaušį. Kažkas paėmė už parankės. Klusniai leidausi nuvedamas. Artėjo šaižus sirenų kauksmas. Paskui klausimai. Vis dar neatsimerkiau. Jie prašė manęs pasakyti, ką mačiau. Sakiau, kad mašiną. Galiausia jie susinervino ir ėmė klausinėti, ką vartoju. Tą, ką ir visi. Jie neliko patenkinti, bet galiausia atsikniso. Tuomet atsimerkiau. Miestas atrodė kitaip. Žmonės zyzė tarsi musės. O miestas žiūrėjo į mane klausiamai. Nemėgstu klausimų, todėl nuėjau prie upės. Upė kalbėjosi su debesimis. Vos girdimai murmėjo man nesuprantama kalba, nesuprantamu balsu. Atsisėdau ant šlapios žemės ir užverčiau galvą, leisdamas lietui baksnoti veidą. Pagalvojau, kad dabar mano vardas turbūt Mantas.