Apie ką (Konkursui)

7 scenų sunkiai pavadinamas drama išsikalinėjimas

VEIKĖJAI: W.
A.
LYDERIS
GAUJA
5 PRAEIVIAI
3 MOTERIŠKOS BŪTYBĖS
N.
4 HALIUCINACIJOS:
APKŪNI MOTERIS
LIESAS AUKŠTAS VYRAS
MAŽA MERGAITĖ
VYRAS ZUIKIO KOSTIUMU

I SCENA

Šviesos užsidega, scenos krašte stovi W. Ilgi, negrubiai apkirpti, riebaluoti, atrodo, niekad šukų nematę plaukai, gana purvini bei apiplyšę batai (vienas neužrištas), apskurę drabužiai, kelias dienas neskusta barzda.

W: Suprantu, kad elgiuosi gana nemoderniai. Puikiai žinau, kad pasakotojai išėjo iš mados kai net nebuvau gimęs. Visgi tokia autoriaus užgaida. Be abejo, jam į jus nusispjaut, jis juk laiko save kažkuo aukščiau, menininku, nors yra ne daugiau kaip tiesiog eilinis wankeris. Net aš tų jo užgaidų nesupaisau, nors turėčiau būti pagrindinis personažas. Turėčiau.
Bijau dėl savo likimo. Manau, kad pjesei įsibėgėjus, galiu netekti ir šio vaidmens. Velnias jį supaisys (ima vaikščioti. Kiek nervingai kursuoja po sceną pirmyn atgal).
Kartais susimąstau. Tikiuosi kad esu šlykščiausias šios planetos žmogus. Tai nebūtų taip nepakenčiama, kaip tiesiog šlykšti vidutinybė. Sielos kamputyje žinau, kad esu bjauri masė. Bet kažkuo juk reikia tikėti, ar ne?
Nesirūpinu savo išvaizda. Taip pat ir kalba. Rengiuosi tuo, kas kabo spintoj ir atrodo bent jau pakenčiamai. Kalbu kas užeina ant seilės; matyt, dėl to dažna moteris sugeba mano kompanijoje iškęsti daugiausiai dešimt minučių. Žinot, tai bjauru – kai žmonės nesugeba pasakyti, kad tu jiems tiesiog šlykštus, kai ima ieškoti pašalinių priežasčių su tavim nebebendrauti... (Susimąsto) Baisūs laikai.
Mėgstu išgerti. Geriu visuomet iki savo galimybių ribos, o paskui išsikalinėju. Svirduliuoju. Neartikuliuoju garsų. Kabinėjuosi. Galiausiai apsikabinu klozetą. Apsivalęs vėl geriu.
Nesportuoju. Kartais parūkau. Mane būtų lengva pripratinti prie narkotikų. Būna dienų, kai nerandu priežasties gyventi, tada tiesiog guliu lovoj ir stebeilijuosi į vieną tašką sienoj. Toms retoms moterims, kurios mane įsimyli, žadu daug, įsivaizdinu ir pats jas mylįs. Bet mylėt nemoku, jos man atsibosta per porą mėnesių, o kartais ir greičiau. Prašau iš jų netikėčiausių sekso rūšių, prisidengdamas meile. Paskui viską gaunu, ir viskas, kas lieka, būna atsiminimai apie lovą. Slepiu savo neapykantą moterims po ištvirkimo kauke.
Vegetuoju. Knygų skaitymą keičia masturbavimasis prie internetinės pornografijos. Galiu valandų valandas žaisti kvailus kompiuterinius žaidimus. Iš knygų nė velnio nepasimokau, tik prikemšu galvą nenaudingos informacijos, kurią galėčiau cituoti, cituoti ir cituoti, pasirodyti protingas, galvoj susimala... Tačiau pats tvirtai tikiu man skirta misija būti išsilavinusiu. Nemanau, kad kas nors yra svarbu. Nichts ist wirklich, nichts ist wichtig. Išskyrus patį mane.
Neišsiugdžiau valios, pareigos jausmo, atgailos, tikėjimo, supratimo, bendravimo pagrindų. Išsiugdžiau cinizmą, egoizmą, netoleranciją, mizantropiją, kategoriškumą, šiokį tokį asocialumą ir ryškų snobizmą. Nesugebu argumentuoti ir sutrinku kaip mokinukė kai mano pažiūras maišo su šūdu.
Aš nepaklausiu jūsų, ar man galima.

Išsitraukia cigaretę, užsirūko. Stebi kylantį dūmą mąslia mina.

W: Kas man liko? Nebent tikėtis, kad mano angelą sargą išspirs iš rojaus.

Į sceną triukšmingai įgriūna A. - tvarkingas kostiumuotas jaunuolis nuvalytais batais ir švariais plaukais. Tuoj pat keliasi, valosi kelnes.

W: (užtraukia dūmą, išpučia, stebi kylantį, svajingai) Beje, autorius prašo jūsų atleisti, jei pjesė neklausytų jo. Atrodo, kad jau dabar ji pati sprendžia, kas jai geriau. Neklauso tvarkos, nestoja į vėžes. Ko gero, nepasiūlys jums intrigos, prasmės anei įspūdingų scenų. Jei tik aš tą kretiną susitikčiau, taip toli pasiųsčiau... (pauzė, rūko) Pasinaudodamas galia, kurią man suteikia smilkstanti cigaretė, liepiu visiems tuoj pat nešdintis. (piktai) Raus! Viskas. Alles endet! Auf Wiedersehen, have a good day! (nušoka nuo scenos, puola prie pirmo žiūrovo) Ko tu čia atėjai? Negaila pinigų? Kažkoks debilizmas, ane? (puola prie kito, trečio, kelia nuo kėdžių, liepia išeiti)

Šviesa užgęsta, W. tyliai, bet riebiai keikiasi ir nepastebimai grįžta į sceną.

II SCENA

Nušvinta pusė scenos. Ten stovi staliukas, prie jo – W. ir A. Ant staliuko – cigarečių pakelis, peleninė, stikliukas ir šiek tiek nugertas degtinės butelis.

A: (pasitikinčiu tonu) Tokie kaip tu neturi praeities. O jūsų ateitis trumpa. Jūs vadinate save cinikais, nes bijot pripažinti esantys tiesiog silpni išlepinti kūdikiai. Vos pradėję bręsti paaugliai. Ne tiek daug laiko praėjo kai išlindote iš civilizacijos įsčių, o jau neigiate ją. Sušikti paaugliai. Tokie įsitikinę civilizacijos nepajudinamumu, kad jaučiat turį teisę ją drabstyt protingais terminais.
W: Negaliu nesutikt. Pamiršti, kad kaip tik tie, kurie nespėjo išaugti iš paauglystės, keičia pasaulį.

A. išlenkia taurelę, nusišluosto lūpas, pastumia link W.

W: Jūs, susitaikiusieji, užsimirštate nesvarbiuose dalykuose. Stiliuj, prabangoj, gero gyvenimo siekime. Naujieji supermenai, šlykščiai panašūs į nudvėsusias žuvis. Nunešti srovės. Neturintys nieko naujo. Mes neturime nieko konstruktyvaus, o jūs neturit net ir to destruktyvumo. Neturit nieko.
A: (juokiasi) Che. Koks savimi pasitikintis tonas. Savarankiškieji, maištingieji. (skiemenuoja) Sa-va-ran-kiš-kie-ji. Pasiklausyk. Sa-va. Bet jūs juk neturit kur atsiremti. Tai jūs esat nudvėsusios žuvys, ir jūsų išverstus pilvus taip lengva per šikną pripūsti oro. Puikūs balionai iš jūsų gaunasi, o kaip maloniai ir nesipriešindami leidžiatės rišami vienas prie kito.

Nušvinta kita scenos pusė. Į ją įžengia Lyderis ir Gauja. Ant Lyderio nuogos krūtinės – raudonais dažais išpieštas kryžius, apvestas apskritimu. Ant Gaujos krūtinių – šios emblemos detalės - pavieniai brūkšniai, lankai. A. ir W. nekreipia į juos dėmesio.

LYDERIS: (įsakmiu tonu) Ko mes čia atėjom?
GAUJA: (sutartinai) Be tikslo!
LYDERIS: Kas jūs tokie?
GAUJA: Mes esam niekas!
LYDERIS: Nė-ra!..
GAUJA: (saliutuoja, ištiesdami rankas sugniaužtais kumščiais į visus šonus, kai kurie tokiu būdu stipriai trenkia viens kitam į veidus) Pras-mės!
LYDERIS: (kursuoja pirmyn atgal, nužvelgdamas savo pavaldinius) Na, prisipažinkit, kuris neįvykdė praeitos savaitės užduoties?

Iš Gaujos porą žingsnių į priekį žengia Pirmas Iš Gaujos.

P. I. G.: Prisipažįstu.
A: (nugalėtojo tonu) Jūs išsižadat atramų, motyvuodami jų iliuziškumu. (Prisidega cigaretę) Bet juk jūs irgi žmonės, kad ir cinikai. Ironiška, ar ne?
W: (jaučiasi, kad pyksta) Kas?
A: Jums juk reikia kažkuo tikėti. Bet vaidinat protingus, viskas iliuzija, nieko nėra tikro ir svarbaus... O tada ateina koks nors vienas žmogelis, jums besąlygiškai pritaria ir – šventas naivume – tampa jūsų didžiausia atrama. Che che.

W. griebia taurelę, išlenkia, prisidega cigaretę, pasiremia viena ranka ir rūko.

LYDERIS: (kreipiasi į visą Gaują, įsakmiai) Pažiūrėkit į šį nevykėlį! Aš jums daviau paprasčiausią užduotį! Kaip visada, atsiranda bent vienas, kuriam pritrūksta sąžinės ją atlikt. (Į P. I. G.) Kodėl nesusiradai gyvenimo draugės?
P. I. G.: Tai kad niekas... nepasirašė.
LYDERIS: Tai kaip manai įvykdyti kitos savaitės užduotį?
P. I. G.: Tai gal spėsiu susirast...
LYDERIS: (Prieina prie P. I. G., pakelia ranka jo galvą ir žiūri į akis) Ar taip sunku buvo pažadėt aukso kalnus?
P. I. G.: Ne...
A: (garsiai, pašaipiai) Šunys!
LYDERIS: Gerai, iš tavęs šią savaitę dvigubai. (Gaujai) O jūs, šliužai, nepamirškit šią savaitę pervest sumas! (Gaujoje kyla bruzdesys) Nepamirškit! Beprasmybė brangiai kainuoja!
A: Nors ne, ne šunys. Melžiamos karvės iš jūsų geros išeina, štai kas! (Pauzė, reikšmingai) Manau ateityje užsidirbti iš tokių kaip tu...
LYDERIS: Primenu, kad nepervedusių laukia sunkus likimas. Jūsų beprasmiai gyvenimai gali tapti dar liūdnesni! Pereisime prie užduoties. Kaip suprantu, daugiau nėra lūzerių, nesusiradusių gyvenimo draugės? (Tyla) Puiku. Puiku... Ar jau prižadėjot joms aukso kalnus?
GAUJA: (sutartinai) Taip!
LYDERIS: Gerai. (Prisėda) Šią savaitę visi turite su-si-tuok-ti!

Gaujoje vėl kyla bruzdesys. Lyderis iškelia ranką į viršų, nuramina ją.

LYDERIS: Patinka jums ar ne, tokia mūsų tęstinio plano dalis. Tikiuosi, niekas nespėjote įsimylėti?.. Che che. Prisiminkite, kad niekas nėra pakankamai rimta šiame pasaulyje. Viskas baigiasi. Viskas, išskyrus laikinumą – iliuzija. Supratot? (Gauja pakinkuoja galvom) Taigi, jei jau pažadėjot aukso kalnus, žadėkit ir toliau. Žadėkit viską, bele ką, svarbiausia – gerai pripudrinti smegenis. Ir kad kai susirinksim kitą savaitę, visi būtumėt šeimos vyrai! Čia, aišku, bus lengviau tiems, kurie susirado beviltiškesnes... Che che. Kas nors turi klausimų?
GAUJA: (sutartinai) Net jei ir turėtumėm, jie būtų nesvarbūs!
LYDERIS: Puiku, mano vaikai, puiku... Manau, kad susirinkimas šiandien baigtas. (Gauja ima skirstytis) Ai, beje... (Gauja sustoja, Lyderis nukreipia rodomąjį pirštą į P. I. G.) JĮ!

P. I. G. veide šmėkšteli siaubas, ir netrukus ant jo sušoka visa Gauja, daužo rankom, spardo kojom, nelaimingasis rėkia, šviesa šioje scenos pusėje užgęsta. W. padeda galvą ant stalo ir užsidengia ją delnais, A. triumfuodamas atsitiesia kėdėje.

LYDERIS: (tamsoj) Gerai, gana, neužmuškit, jis man dar bus reikalingas. Išneškit!
W: (agresyviai, pakėlęs galvą) Netiesa! Tai jūs...
Šviesa užgęsta.

III SCENA

Gatvė, naktis. A. ir W. eina gatve, kalbasi, pro šalį karts nuo karto praeina vienas kitas žmogus, pakeliui guli pora bomžų, dega gatvės žibintai.

A: Kolega, šūdus jūs čia šnekat.
W: Nevadink manęs kolega. Kolega kur? Savęs apgaudinėjime, teigime, kad yra kažkokia ateitis?
A: Ateitis yra, bet ne tau. Pažiūrėk į save... Iš tiesų, ne kolega. Tavo ateitis trumpa, ir joje tik ambicijos. Veikt reikia, veikt.
W: (sustoja, demonstratyviai, garsiai, savimi pasitikinčiai) Pažiūrėkit tik jūs į jį! Ką gi tu turi? Špygą. Nieko. Tiki dalykais, kurių nėra. Gimei, gyvensi ir mirsi. Ir kas iš to, kad turėsi tai, ką visi mano esant svarbu?! Ką tau duos?! (Prisiveja A.) Žinai tą – ryte mankšta. Po pietų jodinėjimas. Vakarienė su šeima. Žinios. Naktis – seksas. Rytas – mankšta, į darbą. Vieną rytą atsibundi, o tau jau aštuoniasdešimt.
A: Tau taip nebus. Nesulauksi. Nusialinsi. Arba užmuš.
W: Tegu ir nebūna. Tegu. Aš per keturiasdešimt metų suprasiu. Nors šį tą. Aš bent jau pagausiu tą dalelę Dieviškos prasmės, o tamstai ir per...
A: Tu gi netiki?
W: Kažkuo tikiu. Prasme. Tvarkos krisleliu chaose.
A: Tas krislelis – tikrai ne tu. Pažiūrėk į save.
W: Tegu ir ne aš, bet jis gali būt mano mintyse.

Prieina Praeivis I.

P. I: Vyrai, duokit užrūkyt.
A: Nerūkom.

Praeivis I nueina.

A: (dar nenutolus Praeiviui I) Užsirūkykim, kolega.
W: Tyliau...
A: Ko gi bijai? Niekada nesi gavęs snukin?
W: Nesu. (Šypso) Esu pernelyg sukalbamas.
A: Dar viena tavo bėda. Sukalbamumas – tik bailių pasiteisinimas. Kaip ir tolerancija, atsargumas, moralės principai... Niekada neišdrįsai atsistoti už savo principus, prisipažink.
W: Niekas manęs principų neklausė. Snukin už principus neduoda.

W. ir A. sustoja, prisidega po cigaretę. Pučia vėjas, tad jiems pavyksta tik iš kelinto karto. Čia prie jų pribėga Moteriška Būtybė I. Gana graži, ne itin skoningai pasidažiusi, bet iki fifos dar trūksta;  jau įkaušus.

M. B. I: Vyrai, duokit užrūkyt. Blet kaip norisi.

A. ir W. susižvalgo.

A: (ištiesia pakelį) Prašom, bet jums teks mus palydėti.
M. B. I: Kur einat?
A: Iki artimiausios gėrimų parduotuvės, vispario.
M. B. I: Nu ble... Nežinau, man biškį nepakeliui, nu bet bent pusę kelio, vis tiek bybį nieko neveikiu.
W: Bybį veikt – tai jau daug.

Moteriška Būtybė I jį nužvelgia ne itin palankiu žvilgsniu.

M. B. I: Čia tavo draugas?
A: Galima ir taip jį vadinti. (Ištiesia pakelį, Moteriška Būtybė I paima vieną cigaretę, A. jai pridega) Nu, tai einam, šalta čia.
M. B. I: Tikrai. Galima? (Įsikabina A. į ranką)

Eina keliasdešimt metrų tylėdami, rūkydami.

A: Kur šventėt?
M. B. I: Ai, draugai, plotai, klubai, žinot, visi tūsinasi, o paskui nėr kam namo lydėt. Debilai.
A: Iš tiesų, kaip ir galima tokios gražios damos nepalydėt.

W. suprunkščia.

A: Kas?
W: Damos. Damos Blet iš didžiosios raidės B.
M. B. I: (žiūri į W.) At... Atsiprašau?!
W: Kur šventei? Senamiesty, kad būtų netoli iki pirmo užsieniečio, ant kurio kaklo galima pasikabinti?
A: Pri-kąsk liežuvį.
W: Žinot kas man jumyse, kekšėse, nepatinka? Ogi tas, kad nesugebat žmoniškai prisilakti. Egzistenciškai. Jums nesuprantamas šitas gyvenimo procesas. Siurbčiojat kokteiliukus, tada biškį apsvaigstat ir vaizduojatės gražesnėm nei esat. Puolat bernam ant kaklų ir kai kur žemiau...
M. B. I: Nu šitaip su manim kalbėt... Snucky tu, nusišluostyk spermą nuo lūpų!
W: Sukiršinat vyrus ir žiūrit peštynes. Vėl kokteiliukai, o tada su nugalėtoju važiuojat, geriat, kol išsiskečiat.
M. B. I: Jei tu jam neduosi snukin už tokias šnekas, šūdas tu, ne vyras.
A: Aš tuoj.

A. eina link W., tas porą žingsnių atsitraukia, nužengia nuo bordiūro ir nerangiai išsitiesia, cigaretė nulekia. A. ima juoktis, Moteriška Būtybė I nusisuka ir nueina šonan, dingsta iš scenos.

A: (pavymui Moteriškai Būtybei I) Kurva! (Prieina prie W., juokdamasis ištiesia ranką. Šis besijuokdamas paima ranką, atsikelia ir nestipriai trenkia A. į pilvą)
W: Čia už tai, kad dėl tos kurvos vos nedavei draugui snukin.
A: (juokdamasis apkabina W. per kaklą) Vos nesiskaito.

Jie vėl patraukia tolyn.

W: Nesuprantu, kodėl iš viso su ja prasidėjai.
A: Vyriška natūra. O štai jūs, kolega, visiškai nesuprantat žodžio „džentelmeniškumas“ reikšmės.
W: Ar tai panašu į „subinlindiškumas“?
A: Ech, kolega, kolega... Su tokiom pažiūrom tikriausiai taip ir liksit vienas prie pornografijos visą gyvenimą. Žonglierius (juokiasi).
W: Negi galvojai apie ją nors kiek rimčiau nei apie vieno vakaro pasitvatinimą?
A: Kartais netikiu, kad tiki pasaulio stebuklais, kaip sakaisi. Kekšės būna geriausios žmonos, ar ne?
W: Ne, kekšės būna geriausios kekšės.
A: Žiūrėk!

Kitoj gatvės pusėj prie stovinčios Moteriškos Būtybės II  privažiuoja senos laidos golfas. A. ir W. stovi, įdėmiai seka įvykius. Iš golfo išlipa N. Girtas.

N: (išskečia rankas, šiltai) Sveika, brangute...
M. B. II: (atsitraukia, šaltai) Nevadink manęs šitaip.
N: Nu ko gi pykstam? Duok butuką (lenda bučiuotis, Moteriška Būtybė II atstumia).
M. B. II: Traukis, tu dvoki. Ir pasiaiškink man.
N: Nu kas gi čia tokio? Tau irgi kas mėnesį būna nemalonaus kvapo dienų...

Moteriška Būtybė II trenkia jam antausį. W. ir A. prunkščia.

M. B. II: Sakei pasiaiškinsi, tai aiškinkis greičiau... Žmones juokinam.
N: Nieko aš nejuokinu. Nėra čia ką aiškint, su vyrais truputį pasibuvom...
M. B. II: Tris dienas pasibuvot. Niekas tau nerūpi (nusišluosto ašarą), vaikai pas mamą palikti... Įsivaizduok kaip smagu buvo kai man paskambino, paprašė pasiimt...
W: Ir tu tikrai nori kažko panašaus?
A: Palauk, paklausom.
N: Ir kas čia tokio? Nu tu gi suprask... Supranti... Nugi šitą, reikia kartais pasibūt, po čerkelę išlenkt. Galvoji manęs neužknisa, galvoji man smagu ištisom savaitėm prie tavo sijono?..

Iš mašinos nekantrus balsas: „Paskubėk, kiek čia tavęs blet laukt galim... “

N: Tuoj, tuoj... (Moteriškai Būtybei II) Visą savaitę dirbu, šeimą maitinu, ką, jau negaliu porą dienelių atsipalaiduot, blet?
M. B. II: O aš? O aš? Laukiu tavęs kaip kokia tarnaitė, valgyt padaryk, vaikus prižiūrėk, apskalbk...
N: (pyktelėjęs) Nu blet, dar čia man boba aiškins... Va tuoj sėdu, vėl išvažiuoju, ir daryk ką nori. Dar kokią kalę pasigausiu...
M. B. II: (atsidūsta, prieina prie N., švelniai apkabina, glosto plaukus) Brangusis, mielasis, važiuojam namo... Paruošiu vakarienę, vaikai pas mamą, kaip senais gerais laikais. Atsimeni, kaip šėliodavom?

N. tyli, mąsto. Iš mašinos tas pats įkyrus balsas: „Nu, blet?.. “

M. B. II: Nu?.. Važiuojam namo, susitaikom, pamirštam viską. Visgi šeima esam.
N: Nežinau... Manęs laukia (ištrūksta iš glėbio, daro mašinos dureles).
M. B. II: (įsikabinus į ranką, kiek desperatiškai) Brangusis, ar dar negana?..
N: (pradingdamas mašinoj) Ne.

Mašina nuvažiuoja.

M. B. II: (pavymui, verksmingai) Pasprink tu tais savo draugais ir savo degtine! (Nusisuka, ašarodama eina į kitą pusę)

Mašina pavažiuoja apie dešimt metrų, sustoja, N. išlipa, bet vėl pasigirsta tas įkyrus balsas: „Lipk vidun, nepaisyk! “ ir N. įlipa. Moteriška Būtybė II atsisuka į tą pusę, pažiūri ašarodama, nusisuka ir nueina. W. ir A. kone sutartinai atsidūsta ir eina toliau. Paeina šiek tiek tylėdami.

W: Matei?
A: (pašaipiai) Ne, nemačiau! Naktiniu dangum grožėjaus...
W: Tau tikrai to reikia?
A: Ne to. Nespręsk apie viską iš vieno pavyzdžio. Tokie dalykai – tavo ir panašių į tave bėda. Suaugt reikia prieš šeimą pradedant. Tokios klaidos neketinu daryt.
W: Klaidos mūsų neklausia...
A: (ištiesia cigarečių pakelį) M?
W: Aha (išsitraukia cigaretę, juo paseka A., pridega W. ir sau, eina toliau rūkydami). O kas jei gyvenimas nesiklostys tuo nuobodžiu ritmu, kaip tu nori? Jis gi nenuspėjamas – čia tavo klaida – tikėjimas, kad likimas priklauso tau. Kas jei padarysi tokią klaidą? Viena naktis su panašia į tą ir – bac – vaikas?
A: Niekas neapsaugotas. Bet stengsiuos. O tu – ką – ketini visą gyvenimą gyvent su savo bjaurumu?
W: Nežinau... Čia ne manęs klausk, o tų, kurios mane pakęstų. Nežinau, ar tokių yra... Nežinau, gal susitupėsiu (A. suprunkščia). Gerai jau, gerai. Duok man bent progą.
A: (šypsosi) Duodu tau progą užeit (rodo į gėrimų parduotuvę).

Abu tylėdami surūko cigarečių likučius ir užeina. Gatve eina žmonės. Pora minučių pabuvę, W. ir A. pasirodo su litriniais alaus buteliais. Apsižvalgo. Pro juos pravažiuoja autobusas ir sustoja netoliese. W. griebia A. už rankos ir tempia į autobusą.

A: Ką darai?
W: Per daug klausinėji!
A: Kur važiuosim?
W: O koks skirtumas?

Abu įlipa į autobusą, šis uždaro duris. Šviesos vėl užgęsta.

IV SCENA

Autobusas sustoja. Kai jis nuvažiuoja, stotelėje stovi Praeivis II ir Praeivis III – jauni, neišprusę viduriniosios klasės atstovai, prie jų prieina W. ir A. su nugertais alaus buteliais.

W: (laužia amerikonišką akcentą) Excuse me, guys, are you Lithuanian?
P II: Čio?
A: You know, err, do you speak English?
P III: Amerikonai, tipo, supranti.
P II: Netikiu. Amerikonai ir toks alus?
W: You know, we‘ve had some fine Lithuanian strong dark beer, err, „Sweeturjio“, and we‘re looking for some girls, cause lads are waiting for us in a cafe.
A: Yeah, yeah, fine Lithuanian women.
P II: Apsimetinėja?
P III: Lyg nepanašu... Ką čia gali žinot, gal rimtai amerikonai, lietuviško alaus norėjo pabandyt.
W: Do you like this beer (rodo į butelį)?
P III: (bando švebeldžiuoti angliškai) Nau, very strong. Vy drink Auksinis arba Gintarinis.
A: Try this (paduoda butelį)!
P II: (apsižvalgo) Gais, dū not... Kaip gi šitą pasakyt... Byr on stryts, polismen.
A: What do you mean by that?
P III: Hy vont tū sei... Dū not drink in stryts.
W: Why?
P II: Polys ken get jū.
A: Oh, is it forbiden?
P III: Ką?
W: Is it outlaw to drink beer in Lithuanian streets?
P II: (nelabai supratęs) Jes, jes. Gau zier (rodo į spaudos kioskelį).
A: Why?
W: Yeah, why should we, you know, go there?
P II: Polysmen, byt jū (rodo į W.)
W: Oh, I see now. Let‘s go together.

Visi nueina prie kioskelio, atsistoja iš šono, dalinasi alum.

P II: Vat dū jū dū hier?
W: You know, we‘re from Florida and we‘re on vacation here.
A: (juokiasi) Yeah, yeah. Do you know, errr, Miami?
P III: Čia jis apie Marijampolę?
P II: Bybis čia jį supaisys. Klausyk, o jie gal pinigų turėtų?
P III: Jei tik neapsimetinėja...
W: What are you talking about?
P II: Nosing, nosing...
P III: Dū jū vont... Kaip bobos amerikoniškai?
P II: Vimin, man atrodo.
P III: Dū jū vont litueinian vimin?
A: Well yeah, of course, they‘re fine. We met one on the street. She was quite pretty. You know, back there, in America...
P III: Ką jis čia springsta?
P II: (šypsosi, linguoja galva) Nekreipk dėmesio, rodyk kad supranti.

Praeivis II irgi kinkuoja galva.

W: The friend of mine tried to say that back there, in Florida, most women are fat and not beautiful.
A: You know, fat (rankom daro apskritimą).
P II: A, fet, fet...
P III: Storos?
P II: Jo, atrodo.
P III: Vargšai... (Kumšteli draugą) Paklausk ar nenori, tipo, bjūtiful vimin.
W: Beautiful women? Where?
P II: Vy ken šou jū. Lets gau tūgezer.
A: Listen, Jim, we know one place somewhere around here to get some chicks. And I don't trust these guys.
W: Oh yeah, I remembered. Sorry, guys, we need to go now, lads are waiting for us in a cafe, you know.
P II: Nau, nau, pliz nau go niau... Vimin, vimin...
A: Lads are more important than women. Let's go, Johny, my friend. Thank you for company, guys!
W: Yeah, really, have some more beer now and excuse us for bothering you (ištiesia alaus butelį, tie iš eilės nugeria) Bye.
P II: (paniuręs) Bai, bai... Gaidžiai.

W. ir A. patraukia atgal, ten, iš kur atvažiavo.

P III: (W. ir A. jau šiek tiek nutolus) Gaila blet, galėjom kaip reikalas nugręžt.
P II: Ai, apsieisim, baderio bus mažiau. (Žiūri tolyn) Mūsiškis?
P III: Jo. Lets gau (juokiasi).

Praeiviai nueina. W. ir A. sustoja, ima juoktis, W. ištraukia dvi cigaretes.

A: Ale ir durniai. Klausyk, turi neblogų idėjų... Dar jei pradėtum jas naudot tinkama linkme, gal ir naudos turėtum (prisidega).
W: (irgi prisidega) Klausyk, gal gana apie tai? Gana tų idėjų. Pažiūrėk, graži naktis, mes jauni, o tu vis apie naudą... Let's better utilize some of this (palenkia butelį, jie susidaužia ir išgeria) How is it, my friend?
A: Oh, it's way to fine for goats like us (kikena). Kartais gera būt užsieniečiu, ane?
W: (šypsosi) Kai neturi atpažinumo, turi visą pasaulį, (angliškai) mate.
A: Ypač kai niekas nenori tavęs primušt. Klausyk, traukim link namų ir išdurkim dar porą kvailų lietuvių. Those stupid lithuanians, ya know?
W: That's ma boy. Oh yeah, surely...

Jie susidaužia delnais ir, prisitraukę - pečiais. Šviesos užgęsta.

V SCENA

Šviesos vėl užsidega. Scena padalinta į dvi dalis, jas skiria plona siena. Vienoje pusėje - panašus į jau matytąjį peizažas - W. ir A. prie staliuko, ant kurio - jau du degtinės buteliai, vienas tuoj baigsis, o kitas net neatsuktas; taip pat - atidarytas pakelis su pora likusių cigarečių ir stikliukas. Kitą pusę apšviečia gatvės žibintas.

W: (kiek susijaudinęs) Jau galvojau šakės.
A: (šypso) Ką gi be manęs darytum, bailus inteligente?
W: (pila degtinę į stikliuką) Mirčiau nuo savigraužos ir sužalojimų. Be to, nebūtų kas įtraukia į laiptinę kritinę akimirką. Na, ta proga, nervams nuramint (pastumia stikliuką)...
A: (keldamas) God save America!
W: And bless George, our king!
A: A?
W: Ai, istorines žinias nevykusiai demonstruoju...

A. išlenkia, vėl pripila ir pastumia W., taip užsukdamas naują gėrimo ratą (nuo dabar geriama trumpais intervalais). Kitoje pusėje pasirodo Praeivis IV, Praeivis V ir Moteriška Būtybė III. Jie apsuka ratą ir jau nori nueiti, bet Praeivis V sustoja prie sienos.

P V: Man atrodo, čia.
P IV: Tikrai žinai?
P V: Nu, negarantuoju, bet gali būt.
M. B. III: Jo jo, ir aš lyg prisimenu, kad čia. Bet gal nereikia, vyrai, ištrūko tai ištrūko, tegul sau...
P IV: Koks dar nereikia? Parodysiu aš tiem debilam, kaip dorą žmogų durnint!
W: Bet matai, ne visus pasiseka apgaut. Pasitaikė nedurni.
A: O dar su mūsų anglų kalbos žiniom... Galiu pagirti - ir į amerikoną panašus visai neatrodai.
W: (juokiasi) Ačiū, tu irgi.
A: Nu, tai už tai ir... (pakelia).
P V: Tai ką darysim? Čia gi daugiabutis, jei jie čia gyena, niekaip nesurasim.
P IV: Bet jei negyvena, tai sėdi kur nors laiptinėj užsiticharinę. Reikia eit pažiūrėt. Eik tu (rodo į Moterišką Būtybę III), mažiau įtarimo sukelsi, jeigu ką.
M. B. III: Prie ko čia aš? Patys norit pasimušt, tai ir eikit.
P IV: Ne pasimušt, o už teisybę pakovot.
W: (šluostosi rankove lūpas, tyliai uždainuoja) Koks vakaras tylus... Kaip širdį man gelia...
A: ... Nuskink man jazminą, baltoji varnele... (Žiūri į W.) Toliau moki?
W: Ne, o tu, kaip suprantu, irgi nemoki?
A: Ne...
W: Kaip atpažinsi apgirtusį žmogų? Kad labai nori dainuot, bet arba pamiršta dainos žodžius, arba neatleistinai juos painioja (pripila, pakelia stikliuką). Už girtuoklius!
A: Už!
P V: Nu, tai eini ar ne?
M. B. III: O ko man ten?
P IV: Nieko, tik užeik ir pažiūrėk, ar niekas laiptinėj nestovi.
P V: Še, imk mano mobiliaką (ištiesia), pasišviesk.
M. B. III: (paima mobiliaką, įjungia šviesą) Nu gerai, tik užeinu ir viskas (paeina tolyn į scenos gilumą ir dingsta neapšviestoj daly).
W: (storesniu balsu užtraukia) Ant tėėėvo dalgio ašmenų...
A: ... Rasa žėrėdavo menu...
A ir W: (visu balsu) Galandant lyg varpai skambėėėjo... Gandrai į pradalgę lydėjo... Ant tėėėvo dalgio ašmenų...

Pasigirsta žingsniai.

A: Ššš...
W: Kas?
A: Girdi?
W: Vaidenasi jau tamstai.
A: Paklausyk.

Abu nutilę klausosi.

W: Aha, kažkas laiptais lipa.
A: Negi atėjo ieškot?
W: Pagerkim tyliai, atsarga gėdos nedaro (A. pakelia stikliuką, W. linkteli).

Moteriška Būtybė III išeina, žingsniai nutyla.

M. B. III: Ne, nieko nėra.
P V: Šūdas.
P IV: Jo. Nu tai ką? Traukiam?
P V: Traukiam.

Visi trys nueina. A. pripila paskutinius pirmo butelio lašus, W. išgeria.

A: Lyg nutilo.
W: (sukdamas antrą butelį) Ir gerai. (Uždainuoja) Ooo paukšte paukšte ko skrendi į tolį, žiūrėk šešėliai medžiuos ir tamsoj...

Šviesos gęsta.

A ir W: Sakau tau - būsiu tau šešėliu - būsiu tavo broliu, saulė švies planetoje šaltoj...

VI SCENA

Apšviesta tik A. ir W. scenos pusė. W. atsilošęs kėdėje, sunkiai graibydamas rūko paskutinę cigaretę. Antram butely dar likę šiek tiek degtinės, pirmas jau mėtosi ant žemės, šalia tuščio cigarečių pakelio ir daugybės nuorūkų. A. miega užsikniaubęs ant stalo. Į sceną už W. nugaros įeina keturios haliucinacijos, nešinos kėdėmis - apkūni moteriškė (AM), liesas aukštas vyras (LV), maža mergaitė (MM) ir vyras zuikio kostiumu (Z). Pasistato kėdes, tyliai žiūri į rūkantį W. Kai tas baigia ir numeta nuorūką ant žemės, pasineša kėdes prie jo ir susėda, po du iš abiejų pusių.

W: (nustebęs) Labas vakaras.

Haliucinacijos palinksi galvom.

W: Iš cirko?
AM: Ne.
W: Tai iš kur?
AM: Spėk.
W: Man jau baisu.
MM: Man baisiau. Tu tai jau didelis.
Z: O man visada baisu, ir nieko, nesiskundžiu.
W: Ne, man negera.
AM: O kam šiais laikais gera...
W: Tiems, kurie geria. Tai iš kur tamstos?
LV: (pasilenkia prie W.) Pirmą kartą haliucinacijos?
W: Gal ir pirmą... Ačiū, kad prisipažinot, man dabar ramiau (nusijuokia). Netikri, reiškia, nesumušit. Pilnatis?
LV: Ne, priešpilnis.
W: Beje, apie haliucinacijas. Man atrodo, esu jau apturėjęs porą, dažniausiai kai galvodavau, kad įsimylėjau. Prisigeriu, būdavo, ir rodosi kad be jos gyvent negaliu, kad ji - man vienintelė likusi prasmė, ir taip toliau. Paskui išsiblaivydavau, o tada jau skaudžios pagirios abiem.
AM: Neįdomu (prisipila degtinės, į MM). Skol!
W: Ne, baikit, man jau netilps.
AM: (išlenkia, pripila, paduoda MM) Tilps, tiek tilpo, tai ir paskutiniai lašai sueis.
W: (atsiriaugėja, sarkastiškai) Ačiū, jūs man padedat.
MM: (išlenkia, pripila, paduoda LV) O mes čia ne tam, kad tau padėtumėm.
LV: (išgeria, į Z) Imsi?
Z: Ne, aš išgėręs labai durnas, puolu muštis.
LV: Nu, motuše, tada paskutinę į jūsų sveikatą (pripila, paduoda AM, ta užbaigia ir numeta butelį prie kito).
W: (pasipurto) Brrr... Šlykštu ir baisu. Žinot, kartais galvodavau, kad pradedu išprotėt, taip būdavo po sunkos dienos - atsigulu į lovą, ką nors pagalvoju ir pats sau atsakau, sutinku arba prieštarauju, rengiu diskusijas savo galvoj, kartais net iki keturių dalyvių... Dabar suprantu, kad palyginus su jum tai tebuvo šūdas (susimąsto, visos haliucinacijos sutartinai atsidūsta). Palaukit. Ateinat ir nieko nepaaiškinat. Negražu šitaip. Jei jūs čia ne man pagalbon, tai kam, kodėl? Ir kodėl man, o ne jam? (Parodo į A.) Be to, ką jūs čia vaidinat? Kokius nors svarius vaidmenis, o gal tu (rodo į AM) Edipo komplekso liekana, tu (į MM) neišaugtos vaikystės simbolis, tu (į LV) pareiga, o tu (į Z)... Tu... Kas tu?
AM: Ei, per daug klausimų vienu metu, tavo girta pasąmonė neatlaikys.
W: Kodėl jūs čia?
MM: Todėl, kad pergėrai, persirūkei ir persiskaitei. Todėl, kad labai protingą vaidini ir mėgsti tarptautinius žodžius.

Haliucinacijos palinksi galvom.

W: (nustebęs) Oookei... O kodėl jūs ne pas jį?
LV: Todėl, kad mes tavo. Jis turi savas, ir velniaižin, ar pas jį ateina. Tikriausiai ne, bo jo psichika logiškesnė - iškart viską suprastų, o tu... Prastas asociatyvinis mąstymas. Ir išsikalinėja jis mažiau. Mes tik pas nekonkrečius.
W: O kas jūs tokie?
Z: Ne, rimtai tau su logika ne kas. Taigi sakėm - haliucinacijos.
W: O vaidmenys?
Z: Kokie nachui vaidmenys?! Dirbam savo darbą ir nesukam galvos. Bet, jei ponas pageidauja, gali paskirti mums. Nepyksim.
W: Hmmm... Gerai. Tu būk Gyvenimas (rodo į LV), tu Mirtis (į AM), tu - Nuodėmė (į MM) o tau, Zuikuti, lieka Išmintis.
Z: Man, kaip visada, nuobodžiausias darbas.

Pauzė.

W: Ta ką veiksim?
AM: Kiek tau galima aiškint - ką panorėsi, tą ir veiksim.
W: Pasikalbėkit su manim.

Haliucinacijos vėl sutartinai atsidūsta.

W: Išmintie, pasakyk man, kodėl aš taip pasirinkau?
Z: Todėl, kad Gyvenimas kūdas, Mirčiai niekad netrūksta maisto, aš visada išrodau kvailai, o Nuodėmė... Nes tu iškrypęs. Beje, atsakymą į šitą klausimą žinojau jau prieš dvi minutes. Ir kad paklausi, žinojau.
W: Motuše, o tu manęs nenuskriausi?
AM: Jei nuskriausiu, žinosi, už ką.
Z: Kvaili tavo klausimai ir tu pats kvailas, jei tikiesi iš mūsų kažko tikro.
MM: (atsisėda W. ant kelių) Pajodinėkim, kad taip nori.

W. kilnoja kelius, suėmęs mergaitę per liemenį.

W: Kodėl tyli?
LV: Pats taip pasirinkai.
Z: Tu šlykštus.
AM: Mums laikas eiti, o tau - miegot.

Haliucinacijos atsistoja, po to - ir W. Jis prieina prie gulinčio butelio, jį pakelia.

HALIUCINACIJOS: Kaukšt!

Su tais žodžiais W. trenkia sau buteliu per galvą, nusverdėja iki stalo ir užsikniaubia. Šviesos užgęsta.

VII SCENA

Nušvinta abi scenos pusės. Ta, kurioj gatvės žibintas, ryškesne, o A. ir W. dalis - blankesne baltai pilka šviesa. Peizažas toks, kokį ir palikom. W. iš lėto pakelia galvą, apsidairo, pasikaso pakaušį. Bando atsistot, bet vėl susmunka ant kėdės. Nustebęs dairosi. Pabunda A. Taip pat apsidairo, akys susitinka su W. akim, abu nusišypso. W. skėsteli rankom. A. ženklu (pirštais prie lūpų) parodo, kad nori rūkyti. W. ima kuistis kišenėj, ištraukia saujelę monetų. Jo pavyzdžiu paseka A., tik jis ta daro išsitraukęs piniginę. Ant stalo susidaro pinigų krūvelė. W. juos suskaičiuoja, vieną dalį pasiima, kitą pastumia link A., tas susideda atgal į piniginę. W. išeina, A. vėl užsikniaubia ant stalo. W. ne už ilgo grįžta su pakeliu cigarečių, jį išvynioja. A. pakelia galvą, paima cigaretę, kišenėj susiranda žiebtuvėlį, pridega W. ir sau. Abu rūko.

A: (laikydamas cigaretę nusispjauna) Tu mano draugas, todėl neturiu ką tau pasakyti.

Pabaiga.