Du sukryžiuoti pagaliukai reiškia mirtį

...Tai tebuvo velniškai didelis kontrastas tarp atradimų ir praradimų...

Pirmą kartą pamatei mane valgančią arachisinius saldainiukius. Vienas nukrito ant žemės, ir tu jį pakėlei. Žinojai, kad neimsiu į burną žemėto saldainiuko, tačiau neturėjai ką daugiau pakelti, norėdamas susipažinti. Priglaudei jį prie savo lūpų. Šypsojomės lyg kvailiai. Nuo tada dalindavomės visais saldainiukais, melsdamiesi, kad mūsų, lyg mažų žemėtų saldainiukų, nepasidalintų LIKIMAS.

Niekada negalvojai, kad kada nors bučiuosi tokias šaltas arachisinių saldainiukų kvapo lūpas.

Juokdavaisi iš mano kvailų drabužių ir sakei, kad žmogui rūbų nereikia...

Šiandien pasipuošei gedulu.

Melavai, kad gražiausia muzika yra mano Juokas.

Šiandien klausaisi varpų.

Manei, kad didžiausias mano trūkumas jaunystė...

Dabar aš pasenau amžinybe.

Vartydamasis lovoje iš pagalvės ištrauktomis plunksnomis kutendavai mano nosies galiuką. Aš juokdavausi ir spardydavau tave kojomis. Tu pykdavai, tačiau nesiliaudavai mane kutenęs. Taip mes lyg du bepročiai nesitverdami juoku raitydavomės sujauktoje paklodėje, ieškodami savo jautriausių vietų....

Šiandien supratai, kad tavo jautriausia vieta buvau Aš.

Buvome kariai. Kariavome skirtingose pusėse. Kirsdavome vienas kito šachmatus, kol likdavo tik du...Tavo juodas karalius ir mano balta karalienė. Aš paaukodavau savąjį karalių, tavo rikis kirsdavo jo baltą žirgą, priversdamas mane parklupti po tavo tamsia mantija. Tu būdavai patenkintas. Ne todėl, kad laimėjai. Tu turėjai savo princesę, auksiniu bučiniu sveikindavusią tave su pergale. Tavo laimėjimus švęsdavome kartu... Buvai mano didvyris. Ir žudikas.

Šiandien tapai auka...

Mėgdavai stogus. Nusitempdavai mane ant kokio purvino stogiūksčio ir rodydavai žvaigždes. Žvaigždės man nepatikdavo, nemokėdavau jų suprasti. Aš tik stebėdavau tavo ritmiškus lūpų judesius ir mažindavau atstumą, kol užstodavau visas tavo žvaigždes...

Šiandien aš užstojau tau saulę...

Kartais vesdavaisi mane prie upės. Paimdavai aptriušusį troleibuso talonėlį ir išlankstydavai  laivelį. Iš pradžių jis plaukdavo tiesiai, o po to prisemdavo vandens ir imdavo skęsti. Aš norėdavau išgelbėti įgulą, o tu sakydavai, kad tai  tik inkaras... Saugantis mūsų meilę.
Nuskindavai baltą vandens leliją ir įkišdavai man į plaukus. Vadindavai mane sniego karaliene, o aš mėtydavau į tave smėlio grumstelius, žinodama, kad tuoj pulsi manęs vytis. Tu visada mane vydavaisi, o aš visada žinodavau, kad pagausi... Todėl ir bėgdavau.

Šiandien pabėgau per toli...

Pažinojau tave visą. Galėdavau atpažinti iš menkiausio prisilietimo. Mėgdavau tave fotografuoti. Kartą užklupau miegantį ir padariau nuotrauką. Padovanojau ją tau, o tu pasakei, kad tai gražiausia tavo nuotrauka. Žinojai, kad joje atrodai klaikiai, tai pasakei tik todėl, kad ją dariau aš... Įsidėjai ją į seną knygą išblukusiais viršeliais. Mėgdavai skaityti. Prieš miegą skaitydavai man pasakas. Apie mus. Knygos puslapiai būdavo tušti, o tu vis pasakodavai man gražiausius pasaulyje sapnus... Kuriuos sapnuosime dviese.

Šiandien aš užmigau viena...

Niekada nemanei, kad mano žydintis takelis bus trumpesnis už tavąjį kelią. Kartais nutoldavai, bet visada būdavai pasiekiamas ranka... Arba pirštų galiukais. Sugniauždavai mano delną beprotiškai stipriai, o aš tylėdavau sukandus dantis ir šypsodavaus tavo rankoms. Niekada nebuvau patyrusi malonesnio skausmo. Dovanodavai man gėlių, manydamas, kad iš jų tau nupinsiu svajonę.

Šiandien neši vainiką ant mano kapo...

O dar vakar manei, kad du sukryžiuoti pagaliukai reiškia Mirtį...