ant žolės žalumo

užmigusi ant žolės žalumo,
pasaulio sielą pajutusi
pražiopsojau pavasarį.

taip gailėjausi lapų
nakčia išsiskleidusių.
saulės šviesos apakinta
rasa prausiau veidą
ką tik lietum nudrabstytą
ir prisiminiau...

  vaikystės pievos pakraščius
  kaskart nebeataugančius
  kasmet siaurėjančius,
  medaus skonį
  kas vasarą blunkantį,
  paukščių čiulbesį
  kas rytą benutylantį,
  pavasario pirmąjį kvapą
  taip nelauktai išnykusį,
  pienių geltonį
  pūkais pražydusį
  ir save...

užmigau ant žolės žalumo
pasaulio sielą pajutusi.
taip ir likau.
supykusi.

pražiopsojau gyvenimą
ant žolės žalumo...
užmigusi...