Baltos nuotakos

Baltos nuotakos, nuometų tvarsčiais
Prie savęs riškit vyrus savuosius,
Kad, atėjus vėl rytmečio laikui,
Neišeitų, kol jūs dar miegosit,

Nepaliktų po rožę ant stalo
Ir po laišką, prikaltą prie sienos:
„Išėjau su draugais žaisti karo,
Te gėlytė apsaugo tau miegą“.

O jūs kelsitės, nuotakos baltos,
Korsetus viena kitai užrišit,
Įsisegsit po rožę į plaukus,
Tiktai nuometus savo paliksit

Kertėj kambario – nieks te nemato,
Kad jaunamartėm tapot tik vakar,
O šiandien jus jau vyrai palikę,
Lyg vaikystėje žaidžia vėl karą.

Ir po mėnesio (gal net po metų)
Tik žinia jus aplanko iš fronto:
„Susiraskit ką nors, kas parneštų
Jūsų vyrus – jie žuvo. Užjaučiam“.

Baltos nuotakos, ko gi jūs verkiat,
Pačios nešdamos žuvusius vyrus,
Dar aptvarstytus nuometų tvarsčiais?
Vis dar tikitės – nešatės gyvus.