Mono pasaka

Kur girios šventos, guotai ąžuolų,
Kur amžiais pynės kryžkelės tautų,
Kur gailagies rasa, šventa tiesa,
Kur tylios svajos renkas...
Laumės audžia pynę...
Kur karžygiai takus pramynę...
Tai ten dabar tylu...
Ir vienas balsas tik gūdus apuoko
Prasiveržia iš amžių glūdumos.

Kur girių lieknai tie?!
O kur kemsynai?
Kur pelkės, upės, ežerai, žemynai?!.
Kur žvėrys tie, kur paukščiai, kurgi žuvys,
Gyvenę kitados, dabar pražuvę...
Kur karžygiai laikų senųjų,
Kur ąžuolai takų žaliųjų,
Kur akmens kalbantys,
Kur turtai buvę?!.
Nejaugi šiandien visa jau pražuvę?..
Najau nėra kam tarti žodį,
Nejau godot nėr kam, kam kelią rodyt,
Ką vest, ką guosti, ką globoti,
Už ką gyvybę atiduoti?..

Praėjo tie laikai, didi gadynė,
Iš atminties kartų senųjų išsitrynė,
Supuvo rankraščiai archyvuos,
O didžiavyrių lūpos jau negyvos
Ir žodžio savo ainiams nepasako –
Seniai pamynė šie prabočių šneką,
Palaikus sutrupino, paleido vėjais,
Ką prabočiai krauju išplaut valėjo...

Laikai jau nebe tie... Ilgai meldžiausi,
Dievų senųjų atsako klausiausi
Ir mūrus kalbinau senuosius iš pat ryto,
Meldžiau ištarti žodi, kitą,
Parodyti laikų senųjų galią,
Gyvų senolių amžinąją valią...
Bet vien tyla skambėjo ausyse.
Šešėliai tylūs tupi kampuose...
Nebylūs, tylūs, tylūs...
Akivarai patamsy murma gilūs...
Ir varlės kurkia baloj susilindę...
Tylėjo samanos, kai priešas mindė,
Nutilo Saulė, Vėjas jau nuščiuvo...
Ir kaukia viesulai, vėl negandos užgriuvo...

O Vėjas tyli. Tyli girios.
Šalnos pakąstos gėlių galvos sviro...
Likau aš vienas praeities šešėliuos...
Ir vėl blaškiaus, vėl ašaras aš liejau...
Bet veltui senąją gadynę
Šiandieną rast tikėjaus – nusiminę
Vien meldai paupy šnarėjo,
Iš tyko judinami Vėjo...

Ir Saulė purpuru nudažius girią,
Per platų Dangų vakaruosna yrės,
Suspindo žvaigždės, Mėnuo patekėjo...

Kurčioj tyloj sustingo amžių vėjas.
Tuomet kai aš po ąžuolu gulėjau,
Mane tarytum Sapnas palytėjo
Ir nuvedė išlindęs pelkių Monas,
Kerpėtas, žilas nevidonas,
Mane per vandenis, per slaptą brastą,
Akivaruosna mokė kelią rasti.
Ėjau iš paskos. Slinko laikas,
Kada Žmogus dar tebebuvo vaikas - - -
Štai rūmai, karžygiai, lobynai,
Laivų flotilės skrodžia vandenynus,
Štai ąžuolų suaugę svyra girios,
Štai perlai, deimantai pažyra...
Ten viesulai, ten žemė dreba,
Kur maras, miestai dega, spraga,
Kur vandenys plačiausi ošia...
Staiga sustoja Monas, atsilošia
Į pušį aukštą, liekną, tiesią,
Ir ranką sąvąją ištiesia:
“Negaiškime – mes čia tik valandėlei,
Tik tol, kol Saulė auksins Dangų vėlei,
Parodyt noriu tau, taigi klausyk,
Nes nekartosiu antrąsyk. ”

Ir Monas pasakot pradėjo...