Neišskiriamieji

Tu visuomet žinojai, kad aš klydau, tačiau nesmerkei.

Štai ir aną naktį sėlinai prie manęs. Išgirdau tave. Aklom akim žvelgiau į tamsą, vedančią į niekur. Klausiausi kaip žvangčioja sunkūs variniai raktai, suverti ant grandinės ir prisegti prie tavo diržo. Tavo duslūs žingsniai sustojo. Tu supratai, kad stebiu tave. Apsisukai ir nuėjai.

Be abejonės, tu ateidavai kiekvieną naktį, bet aš tau neatsiduodavau. Aš gulėdavau Miego glėbyje ir klausydavausi jo istorijų. Kartais kalbėdavausi su juo, juokdavausi. O tu laukdavai, bet neidavai artyn. Familiarumas pašaliniams tau svetimas. Nemėgai kompanijos. Per tiek metų tau taip ir neteko užeiti į mano sapnus ir padaryti ten tvarką. Nešiojaisi kantriai tą krūvą raktų, kurie jau baigė surūdyti, ir vis tikėjaisi. Man būdavo truputį juokinga, bet aš tik nusišypsodavau ir toliau kalbėdavausi su Miegu.
O tu taip laukei dienos ir tyliai nekentei Miego.

Tais išskirtiniais atvejais, kai aš karščiuodavau, tu atsivesdavai į svečius Neapykantą. Žerdavai jai komplimentus, kad aš pavydėčiau. Tiesą sakant, man pasidarydavo ramu. Žinojau, kad vis dar eini iš proto dėl manęs. O tu net nenutuokei, kad perpratau tave. Vesdavai mane upių dugnais tam, kad sutikčiau Juos. Ir sutikdavau. Tuomet tu pasišalindavai, bet aš visuomet jaučiau, kad seki mane.

Vaikas. Išdavikas. Bejausmis. Paklydėlis. Svajoklis. Narcizas. Visus juos atvedei pas mane, kad pradėčiau karščiuoti...kad galėtum atsivesti panelę Neapykantą. Bet aš gudresnė nei tu manei. Tik tuo nesididžiuoju. Be to, tik tu ateidavai manęs gydyti, kai būdavau sužeista jų. "Emociškai pavojingi" - pakartodavau mintyse ir leisdavausi tavęs glostoma.

Kažkada bijojau tavo rankų. Tikriausiai manei, kad esu baisiai nedėkinga. Praėjo daug laiko ir aš pradėjau keistai tavęs ilgėtis. Galų gale neiškęsdavau ir pasikviesdavau tave. Pamažu ir tu užmiršai drovumą. Ateidavai pas mane kaip lietus. Netikėtai. Užklupdavai mane staiga. Net nespėdavau užsidėti kaukės. Bet jau kuris laikas, kai būnam kartu, man patinka būti savimi. Žinau, kad patinku tau. Juk kitaip neitum pas mane. Kartais net pagalvoju, kad gyveni pas mane. Tai pastebėjau dėl arbatos puodelių pagausėjimo kriauklėje.
 
Prisimeni tuos laikus, kai taip nuostabiai leisdavom laiką? Dieną vaikščiodavom gatve ir skeptiškais veidais aptarinėdavom praeivius. Arba sekdavom kokį nors keistuolį, kol jis neiškentęs paklausdavo, ko mums reikia. Mes tik nusišypsodavom ir nueidavom tolyn. Kartais pradėdavo lyti, bet tu prašydavai manęs pasilikti. Braidžiodavom basom kojom po šiltas balas susikibę rankomis. Kai sutemdavo, prašydavai, kad pakviesčiau tave į svečius. Kiaurai permirkę tyliai įsėlindavome į namus, užsidegdavom daug žvakių, išsekę krisdavom ant sofos ir apsvaigę nuo smilkalų kvapo klausydavomės džiazo. Neišeidavai ilgai. Nenorėjai atiduoti manęs Miegui. Bet jis būdavo toks įkyrus su savo savininkiškumo jausmu, kad tu nebeiškęsdavai ir išeidavai. Pralaukdavai kažkur tamsoje, netoliese, kol prabusdavau. Jei ryte tavęs nerasdavau, suprasdavau, jog kažką sumąstei. Apsimesdavau, kad nekreipiu dėmesio ir noriai žaisdavau tavo žaidimus. Vardan...kažko.

Štai ir dabar tu stovi prie lango. Stebi lietų. Stebiu tave. Kaip ir senais laikais. Tu čia. Tu grįžai. Tikriausiai manai, kad esu visiška neapsisprendėlė, bet tau tai patinka. Kita vertus, tai juk geriau nei iš vis manęs netekti. Tavęs aš niekada neprarasiu. Gal tik trumpam... Kada nors.

Mano Vienatve, tu vėl su manim.