Joris aš kiaulė ir soja

Joris ir aš. Joris ir kiaulė. Kodėl kiaulė? Todėl, kad Joris valgo kiaulieną, o aš lankau jogą. Kodėl jogą? Todėl, kad visi ją lanko. Einu į jogą ir nenoriu mėsos. O Joris ne toks. Jis prieš.
Štai, šiandien po pamokų kartu einam į parduotuvę. Joris perka kiaulienos šoninę. Aš – sojos kubelius. Paskui pas mane. Gaminame valgyti. Joris traukia keptuvę. Aš traukiu puodą. Joris pila taukų. Aš pilu vandenį.
– Jori, kodėl tu taip? Ir mama sako, kad kiauliena nesveika!
Joris verčia šoninę ant kito šono ir tyli.
– Jori, Jori, na na?
Skrudančios kiaulės kvapas įsiskverbia į mano verdančios sojos garus.
Uostau soją – kiaulė.
Uostau kiaulę – kiaulė.
Pauostau Jorį – kiaulė.
Savo rankovę – kiaulė.
– Jori, žinai, tavo kiaulė nugali mano soją.
Joris paima šakutę. Įsmeigia į šoninę. Iškepusi. Кrauna ją į savo lėkštę.
Aš paimu iš jo keptuvę. Pakišu po vandens čiaupu. Šnypščia.
Tada vėl dedu ant viryklės. Įpilu aliejaus. Sukraunu išvirusius sojos kubelius. Kepu sau.
Joris laukia manęs. Valgysim kartu. Vienu metu. Aš ir Joris. Joris ir aš. Draugai.