* * *

Penklinėj
Tėvas užrašė melodiją.
Į juodus natų hieroglifus
Degė vaikas nukramtyta apatine lūpa,-
Tėvo kakle yra debesų šaudyklė!
Už dvigubo takto brūkšnio, žadėjo, pokšės
Pokšės ir išpokšės šunelį
Kreivakojėlį. Spaudžiau stygą, aštrią ploną stygą,
Slydo strykas iš prakaituotų pirštų,
Delną braukiau į marškinius, klydau,
Vėl klydau... Tada skaudžiai mušė tėvelis
Per rankas, per rankas,
Per veidą... Visą naktį lijo
Pro kiaurą stogą,
Ant grindų, ant smuiko
Lijo lijo,
Kai sapnavau ištroškusį Joniuką, mėsingu
Angelo sparnu skaldantį ledą į dulkes.
Tėvo rūmuos yra debesų trikinkė!
Alyvmedžio kvapo. Tvinksi tvinksi
Gomuryje, galvoje tas prakeiktas
Vaikystės lietus... Negerk iš pėdos, Joniuk, -
Avinėliu pavirsi, nubrozdintom kaulo kojom
Liuoksėsi į rudenį rudenį,
Pėdoje šoks papaderos
Purvinas smilgos šešėlis... Krūptelėjau.
Tėvas susmuko prie lovos
Tarsi pro stiklą regėjęs mano sapnus, sakė,
Reiks išsikraustyt į šiaurę, kur baltos naktys
Ar šunys balti, jau nebepamenu,
Kūkčiojau apsikabinęs
Lovos koją, kad tik neišneštų,
Kad abu pasiliktumėm su mano svirpliais,
Vabalais, jie gyveno mėlynam butely,
Su lova kreivakojėle, joje manęs tykojo
Tas vaikiškai saldus snaudulys... Paryčiais tėvo delne
Kaito raktų metalas,
Pro kojų pirštus sunkės šiltas
Vanduo,
Tas prakeiktas alyvų lietus, alyvų plaukai
Lietė rankas, man rankas
Ir veidą:
-Tėve, smuikelį pamiršom.
Taip paprastai
Tada pasidaviau.


*papaderos -greitas ispanų liaudies šokis