Puolęs Angelas man pasakė...

Aš per daug vienišas tavęs negeisti,
Per daug atskirtas nuo savų klaidų,
Todėl nedrįsk šiandieną man neleisti
Tave paliesti draiskanom sparnų.

Siūbuotas vėjo ūžesio naktim,
Išlytas kiaurai lietumi, kruša
Aš išdaužytas tavo tikras vyras
Ir angelas, ir velnias, ir dvasia.

Tad apkabinki ir nepyki, miela,
Esu toksai - tu to nusipelnei.
Priimki šitą dalią, kryžiaus vielą,
Kuria mane tu prie savęs rišai.

Skaudės. Žinau, tau visad skauda,
Ar aš myliu, ar nekenčiu tavęs...
Atleisk, bet toks tas mano džiaugmas –
Man reikia verkiančios tavęs.