Kermošius

Sunkūs batai, o kulnas pavirtęs lenta
Prasišieps sulankstytų vinukų burna
Lyg benamis šuva įsikandęs dantim klevo lapą.
Kliuvo akmeniui: kam jam galva?
Taiklų šūvį nutaikys į pliką pakaušį:
- Viens, du, trys...
It paleista kulka nuriedėjęs įgrius
Į primuilintą moliu upelį ties lieptu.

- Kojos sunkios tų batų našta, -
Net pakumpo žmogus.
Atsitiesti sustojo, pakrapštė pakaušį.
Batų šonai priskrudę kelionės derva,
Kai per dirvą pasuks, kelio vingį ims trumpint.

Surasojo kata. Atsikvėps.
Dumplės plaučių lyg pečiaus juška-
Prasižioję įtrauks- lyg vargonais užgrojo.
Dūmu švokš suklaidinta nata,
Pirštais barškins lazdukę į tvorą.
Ubagauti nemoki. Jo dalia ir ne ta-
Žmogų vijo bėda pragalvota:
- Reiks užsukt pasilabint šneka
Prie malūno pas patį Judošių.

Javai gulė. Užklupo audra-
Duonos stygių pajuto už dyką.
Nėr ką malt, o pelų tų nauda
Nupenėjus paršus, juos sugrūsti į maišą.
Ir apgavus net patį Judošių- dovanot.
Lai atseikės našta to rubuilio pelais nupenėto
Ir į saują pripils mainius klastą našta-
Miltų saiką pasvers, o paprašius dar miežių...

O jau nelabą grūst tarsi akmenį tą
Kolei akys tiesa nenušvito.
Juodą katę parduot, kad sulinktų kupra,
Kad jau kelio netrumpint našta atvežta
Pastatyta prie slenksčio vartelių.

Prišnekėta ne vėju kalba-
Pečiun grūda kvietinę bandelę,
O višta nupenėta pavirto sriuba-
Imsi srėbt, o burnoj neturėta...
Nuvarvėjo taukai, blizga auksu barzda,
O Judošius žemaitį keiksnoja.