Altruistai

Ji ateina per plyšį po langu
Tuščiomis, kaip jau buvo ne kartą.
Neapsunkę jos pirštai nuo aukso,
Perlais kaklo ji savo nebarsto,

Plaukuose jos vien vėjas įpintas,
O ir rūbai – tik drapanos lino.
Įsileidžiu. „Esu altruistas,
Taip ne kartą mane jau vadino“ -

Pasakau ir parodau į stalą,
Ten tik butelis vyno nugertas.
„Imk, silfide, jei nori, jis tavo“.
Ji nutyli. Juk aš jos nevertas,

Kaip nevertas jos niekas šioj celėj,
Gal tik kryžius galvūgaly lovos,
Bet vis vien apsilanko ji vėlei,
Nors nesu aš net jos sugulovas.

Taip gyvenam: silfidė ir vargšas,
Su kišenėje dylančiais grašiais.
Vienas kitą dar kartais aplankom.
Bet kodėl? To mes niekad nesakėm.