pavasarinis

tiek ir beliko - visai nebanalūs pokalbiai apie orą;
ištroškęs elgeta laka mėnulį baloje, o tylėdamas,
pilnaties akimis, dar prašalaitę sugeba apstaugti -
nerūpestinga moteris sekundei pasigimdo rūpestį.
šventoji dvasia praskrisdama drėbteli ant peties ir
suprask palaiminta - prakeikta, bet keikiasi kaip
vežikas, besivalydama.

tiek ir užtenka - atsiprašyti už mintį įrėžusią šiltą
skliauto toną, už žvilgsnį tamstos rūbe trūktelėjusį
siūlą, prašau - pardon, dar savo vardą, išniūniuoti tik
prie ausies prigludus, o skiautėje palikite - šiaip kurią
dieną, apie jus ir jūsų vienasiūlį apdarą svajoti, tyliai.
užtenka tik pasiūlyti pamilti.

pamėlti į padangę keliasi lėktuvai ir puola tik sugrįžę
čiulbėjimais nustebint - suprask šakų metamorfozės.
nutveręs kaimynas išbučiuoja žmoną - nebevaiko,
šakes aplin galvą sukdamas - kitaip viskas dabar rūpi,
išdirba ką pridirbo, pačio karvės.

tik vis sunkiau kvėpuoti daros, voratinklius parankėn
nusitvėrus, pastačius pastovumą į pavėsius. ganytis
lenda akys, į liūtis puola pokalbių ledynai, beveik ramu - 
padangę lopo Dievas, kliūva skarda barzdaplaukiuos,
ir murma - velnioniškai ankstus šis sugrįžimas ir kartais
net sunku išgirsti kaip gera būti, ganyt sau debesis per
vėjapjūtę.