Istorija apie mergaitę ir lietų jos paširdžiuose

O jei sustotų vanduo,
toji mergaitė iš Ežero gatvės –
toji mergaitė vis tiek ateitų
ir atsineštų baladę –
apie lietų

sakytų –
o jis niekada nesustoja
ten, kur jį laikau, paširdžiuose,
tas vanduo niekada nesustoja,
ir sunku eiti, kai tavyje lietus
rudenį, ypač, rudenį, skęstu

žmonės žiūri ilgai, o paskui –
liūdnos tavo akys, mergaite,
liūdnos tokios

bet tu žinok, aš ne liūdna,
aš tik kvaila ir susigūžusi,
kvaila, nes susigūžusi

ir aplenkiu tik tam,
kad paskui galėčiau sustoti
ramiai, kur po kaštonų pastogėmis,
ir kad žmonės nebežiūrėtų taip,
kad nebematytų to lietaus
to vandens
kur paširdžiuose, kur akyse mano

ir net jei sustotų kada nors,
tokia jau ta mano mergaitė –
trumparegė bėdoms,
toliaregė laimei,
mergaitė iš Ežero gatvės.