...Rūbai...

Gavom sielos rūbų konteinerį
Radom meilėm aplietas suknias
Ir nemirštantį dėdę Alzhaimerį
Jis lyg grąžtu pneumatiniu gręš

Ir nukals mūs širdžių obeliską
Garbins raukšlę ant skruosto nykaus
Naivios sąžinės ašaroj tviska
Lyg keturpėsčio naujo žmogaus

Gimsta kūdikiai skylančiam gaubliui
Nesuvokiamom vasarom svyla
Savo sielose statom po Baublį
Ir sugrįžta tie rūbai į tylą