Kapinės

  Tą vakarą laisčiau kapinėse gėles. Tampiau sunkų, vandens pilną laistytuvą ir mintyse burbėjau : kurių galų turiu kankintis su tokiu svoriu, puošti savo kojas juodais dryžiais ir panašėti į paliegusį zebrą, jei mirusiųjų palaikams vis tiek vienodai šviečia : ar virš jų gėlytės žydi, ar žolė žaliuoja. Ir išvis man kapinės žiauriai nepatinka : jose daug juodų kryžių ir paminklų su palaidotųjų atvaizdais, kurie verčia jaustis taip, lyg būtum stebimas, o kai prieš akis iškyla vaizdas, jog po tavo kojom šimtai pūvančių lavonų ir tūkstančiai sudūlėjusių kaulų, raumenys pradeda stingti lyg ką tik sumaišytas cementas ir norisi kuo greičiau dingti iš šios šiurpą keliančios vietos. Man baugu kapinėse net dieną, o ką galvoti apie tuos, kurie įsidrąsina ten eiti naktį? Nežinau, arba jie prieš eidami įkala samanės, arba padaro dozę, arba jie kvaištelėję keistuoliai, kurių priviso žemėj kaip kokių skėrių. Kad ir vieno miestelio dvyliktokai – sugalvojo išleistuves švęsti kapinėse : mat jau labai didelį adrenalino stygių pajuto. Visai išpindėjo. Juk tai šventos vietos išniekinimas.
  Staiga į galvą trenkė mintis, kad ir aš kažkada gulėsiu po velėna. Fe… Nenoriu, kad mane įkištų į gilią šaltą duobę ir apdrėbtų šlapiais, sulipusiais žemės gabalais, o žmonės, sustoję aplink kapą, žliumbtų kaip maži vaikai, ir krautų krūvas apvytusių gėlių. Nenoriu, kad mano kūnas būtų nusėtas lavondėmėmis ir supūtų … Nors koks skirtumas, vis tiek aš nei matysiu, nei girdėsiu, nei išvis ką nors jausiu : mano smegenys bus mirusios, o siela, jei išvis tokia egzistuoja, jau bus pakeliui į rojų ar pragarą.
  Staiga ant mano nosies nutūpė milžiniška vapsva. Instinktyviai kilstelėjau ranką ir jau buvau betrenkianti sau per veidą, kai mane sustabdė akimirksniu pasirodęs ir išnykęs vapsvos geluonis. Visai nenorėjau, kad ji suvarytų savo užpakalio turinį į mano mažą nosytę, kuri po kelių minučių taptų gumbuota bulve. Visa laimė, kad šortų kišenėje turėjau “Chupa – Chups” : jau keletą metų negaliu atsikratyti bjauraus įpročio visur su savimi nešiotis bent vieną saldainį. Išvyniojusi ir aplaižiusi čiupa – čiupsą, prikišau jį prie savo nosies, tačiau panelė vapsva, matyt, jau labai soti ir pavargusi buvo, kad taip ilgai ir nerangiai ant jo kabarojosi. Saldainį su tuo trenktu bimbalu sviedžiau į šalia buvusius krūmus.
  Saulė jau nusileido. Aplink tvyrojo prieblanda. Pasidarė nejauku. Nieko nelaukusi griebiau laistytuvą ir jau norėjau nešti savo kailį iš kapinių, bet netikėtai tolumoje, už kokių šimto metrų, pamačiau ore, šiek tiek virš žemės, kybantį melsvą ilgaplaukės moters siluetą. Minutei netekau žado. Pirma į galvą šovusi mintis buvo, jog man vaidenasi, bet negali būti, juk mano stogas kaip ir vietoj. Bijojau net pajudėti. Galvoje sukosi klausimų karuselė : blyn, kaip aš dabar nusikapstysiu iki kapinių vartelių : ji mane pastebės ir pasivys? O gal lipti per tvorą? O jei ta boba - giltinė, bet dalgio lyg ir nesimato? O jei ta furija mane pasmaugs? Darėsi vis baisiau. Visą kūną išpylė prakaitas. Pradėjau virpėti lyg drebulės lapas vėjo gūsyje. Staiga sugirgždėjo surūdiję vartelių vyriai. Po akimirkos išvydau stambią juodą figūrą, kuri pradėjo slinkti manęs link. Tiesą sakant, vos į kelnes nepridėjau. Pagauta strioko nuskuodžiau prie tvoros, sviedžiau laistytuvą per jos viršų ir puoliau lipti. Tuo pat momentu pasigirdo žemas vyriškas balsas :
- A pablūdai, gal nori sprandą nusisukt? Kad man išeitum kaip visi normalūs žmonės – pro vartelius!
  Velniai rautų, juk čia kapinių sargas! Iš džiaugsmo net pašokau. Pribėgusi prie jo, mandagiai atsiprašiau ir papasakojau kaip viskas buvo. Man nutilus, sargas pratrūko juoktis kaip pamišėlis. Pagalvojau : "ko tas durnas senis žvengia? Aš vos iš baimės neapsidariau, o jam mat juokinga. Kiba girtas, ar ką?" Susiėmęs už savo storo, išvirtusio pilvo, jis vos išstenėjo :
- Tai..taigi ten ne šmėkla. Te..ten vakar pastatyta Šven..švenčiausios Mergelės statula.
  Po šitų jo žodžių sprogau lyg perpūstas balionas ir pati pradėjau juoktis. Persimečiau su juo dar keletu žodžių ir pasukau link vartelių. Visą kelią iki pat namų negalėjau nustoti juoktis. Kas mane matė, tikriausiai pagalvojo : arba pamišėlė, arba kvaišalų pripūtus…