Tas Raudonas Vynuogių Kraujas

Ar teko kada nors įeiti į plaukimo baseiną kuomet užgesintos šviesos? Kuomet niekas jame nebesimaudo ir nebekrykštauja? Ar teko kada nors įeiti į jį vienui vienam ir būti mirtinoje tyloje? Matyti kaip per langą pilnatis atsispindi tykiame vandenyje. Kaip nejuda nė viena bangelė, kaip baseinas miega? O man teko.

Būdamas mažas velniškai bijojau mirties. Velniškai bijojau vandens. Vienintelė mano baimė buvo paskęsti, baimė pajusti kaip per bet kokias kūno ertmes sunkiasi vanduo, o tu paprasčiausiai tūnai ir nieko nedarai. Leidi, kad kūnas apsunktų ir lėtai grimsti žemyn. Tai buvo baisiausia ką galėjau sapnuoti. O tai sapnuodavau dažnai. Atsikeldavau, nusimesdavau nuo prakaito kiaurai šlapią antklodę ir atsistojęs greta lango žvelgdavau į mėnulį. Kažkodėl niekada nesusimąstydavau, kodėl visuomet šviesdavo pilnatis, kodėl dažnai nesimatydavo nė vienos žvaigždės, o ir patį mėnulį dažnai sukaustydavo tamsūs debesys.
Vistik paūgėjęs užsirašiau mokykloje į plaukimo būrelį. Troškau nugalėti savo baimę. Tikėjausi įveiksiąs savo negalią. Pirmasis žingsnis - išmokti plaukti. Ir išmokau. Vėliau pradėjau eiti į plaukimo mokyklą, patekau į sporto grupę, kasmet gerinau rezultatus, dažnai važiuodavau į įvairiausias varžybas, stovyklas, kažkas net yra ;ne, buvo; pavadinęs mane baseino siela. Tačiau vandens aš vis dar bijojau. Ir net ta gausa laimėjimų, net Lietuvos čempionato antra vieta nublanksta prieš lemtį. Dabar žinau, kad aš mirsiu. Tiktai ne nuo vandens. Tiktai nepaskęsiu. Tas pakeiktas kraujo vėžys ir milžiniška kaulų čiulpų transplantacijos eilė mane žudo. Kasdien prisiminęs tai jaučiu kaip yra kiekviena mano dalelė.

Kaip tik tą vakarą, o gal tai buvo naktis, įėjau į baseiną basas. Jaučiau kaip visi raumenys netrokšta čia sugrįžti, nori bėgti kuo toliau ir nebeprisiminti senujų dienų. Įėjau vienas, rankose turėjau pigaus parafino žvakę. Rankos drebėjo ir žvakės apšviečiamos sienos mirgėjo nuo besikeičiančių šešėlių. Įėjau ir nusimečiau švarką. Jis nukrito tyliai, nė kiek nesudrumsdamas mirtinos tylos. Jaučiau kaip apie mane tvyro mirtis. Ne, aš nešoksiu į baseiną. Esu jam dėkingas. Velnias, ar jūs girdite!?! Esu dėkingas tam sušiktam dideliam skysto vandens klanui! Jaučiu pareigą save kankinti. Kankinu ir čia atėjęs. Žinau, jog tai mano bene paskutinis skausmo sukaustyto veido atspindys chloruotame vandenyje. Lėtai priklaupiau ir žiūrėjau tiesiai į vandenį. Stebėjau kaip jis visiškai nejuda, kaip yra lygus lyg stiklas, kaip yra lyg miręs. Atsistojau ir lėtai ėjau aplink išdužinėjusiomis plytelėmis išklijuotąjį. Ėjau ir galėjau lengvai pasakyti kurioje vietoje tiksliai prasipjoviau koją pirmą, antrą ar trečią kartą. Galėjau nurodyti tą plytelę kuri be jokios sąžinės graužaties perrėžė man visą šoną. Norėčiau padėkoti sesutėm, kurios manimi rūpinosi kitaip nei kitais. Jos jautė mano šilumą, jaučiau ir aš jų. Pagaliau priėjau prie lango. Mėnulis švietė įprastai, tačiau ta šviesa buvo kitokia. Apsidairiau. Parymojęs valandėlę nuėjau į baseino pradžią ir atsisėdau ant bokštelio nr. 4. Šis numeris man reiškė labai daug. Šiame take aš pradėjau plaukti, sumušiau pirmą asmeninį rekordą, regis tame pačiame ir viso baseino rekordą. Tas skaičius ir vanduo esantis būtent tame takelyje man nešė laimę. Įdomu ar dabar man atneštų nuo kruopelę laimės? Galbūt net ne laimės, o vilties? Žvelgiau į tą kada labai mėgtą taką drėgnomis, pykčio ir neapykantos pilnomis akimis. O jis tiesiog ramiai lingavo, tarsi manęs nepastebėdamas. Lingavo! Pagaliau pamačiau nors vieną bangelę visame baseine. Štai antrą ir trečią. Jų daug, tarsi kažkas koja pateliuskuotų. Tačau nieko nebuvo. Sėdėjau ant ketvirto bokštelio ir svajojau. Svajojau kas būtų jei būtų. Svajojau apie prabėgusias dienas. Mąsčiau apie praeitį. Mąsčiau apie ateitį, vėžį, mirtį. Mąsčiau ir apie savo baimę. Baimę, kurią prieš mirdamas galiu pasakyti, jog įveikiau. Įveikiau ir nebebijau, bent save tuo mėginu tikinti. Pasilenkiau ir šliūkštelėjau šaltoko vandens ant prakaitu žliaugiančio veido. Mažos ir visiškai nekaltos bangelės nuvilnijo ligi pačių galų. Sedėjau ant bokštelio ir svajojau. Svajojau. Kol vienintelė mintis galvoje liko tik apie mano baimę. Ir apie jos išsigydymą. Didžiavausi savimi, net stebėjausi kaip niekada anksčiau nepagalvojau apie tai, jog galima nugalėti savo baimę. O aš nugalėjau. Kas sekundę vis labiau didžiavausi savimi. Kol galiausiai sugrįžo mintys apie vėžį......


Žmogus mirė, tačiau didžiavosi savimi. Didžiavosi įveikęs savo baimę.

Ir švietė pilnatis.



2003.04.24 (c) Julius