Ilgesys I

jeigu žinočiau kaip
nupieščiau tylą
mergaitę akvarelinėm akim
ant sniego
gulinėja teoremos
kažkaip keistai
po vieną
renkasi ir laša
mažos skaidrios
ašaros
vis sunkiasi ir rieda
nuo teptuko
ir kapsi lyg tyla
balutėn
ant popieriaus
šnarėjimo
ant vėjo gūsio
slepiasi
pabėga
mergaitė
akvarelinėm akim

tikiuos šiąnakt nusirašyti
ramybę nuo tavęs
smulkutėm gotiškom raidėm
į savo sielą