Aistros pilni, juodi laiškai (2)

Vienas vienintelis tavo laiškas gali sukelti simbolinį chaosą mano kadienėj egzistencijoj.

Kasdien keliauju į piligriminę kelionę link pašto dėžutės, vildamasi sulaukti apreiškimo, kokio nors ženklo, kad įtikėčiau tavo egzistencija. Joks ženklas nepasirodo: anei vizija, nei relikvija. Mano širdis krenta iš savo išpuikimo aukštybių ir nusileidžia ant žemės dar kartą. Šią ir sekančią dieną, aš apsistosiu realybės šalyje. Joje esantys kasdieniniai nusivylimai ir pilkos pareigos užvaldys mano sužadintas mintis, keldamos grėsmę išstumti iš ten deivės, kuriai aš meldžiuosi, atvaizdą.

Ir tuomet... vieną dieną, po ilgų maldos valandų, klūpant ant kelių, pasirodo ženklas. Lapai ir puslapiai pilni žodžių. Tu visgi egzistuoji ir atsiliepei į mano sielos šauksmą… Aš nesitveriu džiaugsmu šokinėdama ratu foje. Prispaudžiu tavo laišką prie krūtinės. Bėgu laiptais aukštyn. Nesitveriu kailyje laukdama momento kuomet galėsiu atplėšti ir ištyrinėti tave. Skaityti, ką rašai ir taip atrasti dar daugiau užuominų bei tavo egzistavimo irodymų…

Aš saugau kiekvieną tavo sielos gabalėlį. Po kelis kartus perskaitau kiekvieną tavo laišką, tyrinėdama jį bei įsimindama. Jei tu esi vanagas, tuomet aš turiu vanago plunksnas savo rankose. Kai surinksiu jų pakankamai daug, galėsiu sulipdyti jas vašku ir pasidaryti sparnus. Vieną dieną aš atskrisiu pas tave. Slęsdama per neįmanomai mėlyną dangų, matysiu tavo veidą saulėje ir savo sparnais sieksiu tave apkabinti. Kad galėčiau priglusti prie tavo skruosto, privalau skristi aukštyn, mojuoti sparnais stipriau, stipriau ir stipriau!

Kam rūpi, kad aš nukrentu ant žemės? Ne man. Aš palytėta, nekaltai naivi. Aš mirštu vienybėje su savimi, mažyte laiminga mirtimi. Nes žinau - atgimsiu paukščiu.

*


Man svarbu, jog tu žinotum, kad aš sutinku su viskuo, ką tu darai su manimi. Aš galiu plūsti likimą, prakeikti jį ir garsiai rėkti, bet tai vyksta tik tarp manęs ir mano deivės. Kas vikšrui pasaulio pabaiga, mokytojui – drugelis.

Naktį, kuomet mes pirmą kartą susitikom, tu pasiėmei mano gyvenimą. Tai buvo malonės aktas, nes mano ankstesnis gyvenimas nebuvo vertas, kad jį turėčiau. Jis buvo tik skurdi istorija apie mane, pilna žiaurumo, ašarų, neapykantos, prievartos ir savęs kaltinimo. Aš bučiau nusižudžius, jei nebūtum įvykdęs to malonės akto.

Iš mano merdėjančio kūno, beveik lavono, išdygo nauja siela, nauja gyvybė: it feniksas, medelio ūglis ar gulbė, nauja siela išaugo iš mirties ir pažvelgė į pasaulį mirkčiojančiomis akimis.

Tas, kuris ima, taip pat ir duoda. Aš priimu abi tavo rankas virš manęs: vieną imančią, kitą duodančią, žinodama, kad kiekvienas ėmimas iš tikro yra paslėpta dovana ir kad kiekviena dovana turi kainą ir ta kaina yra ėmimas.

Mano gyvenimas priklauso tau, mano sarge ir mano meiluži. Aš tik meldžiuosi, kad sekanti mirtis butų tokia pat švelniai žiauri, tokia pat šviesi, kaip vartai į naują egzistenciją.

Aš, žinoma, taip pat meldžiuos, kad tu niekuomet nepaliktum mano pašonės.

*


Įsidėmėk mano jauną pavidalą, įsidėmėk, kaip atrodo mano kūnas: aš noriu jį tau įteikti, kad galėtum naudotis juo vėliau:

Raudoni plaukai: raudoni kaip ugnis, kaip kraujas. Raudona – spalva, kuri man visuomet patiko. Aš maištauju prieš savo plaukų polinkį nušviesėti saulėje.

Kaklas: švelnus, apnuogintas bei išlinkęs, laukiantis tavo bučinio ir dantų žymių. Jis yra sulaukęs tokių bučinių ir anksčiau, todėl greitai išgija nuo tokių meilės žymių.

Lūpos: amžinai pasirengusios patenkinti tavąją burną, tavuosius pirštus, tavąją nugarą, tavąją vyrišką lytį. Jos neturi būti pravertos tam, kad būtų pasirengusios. Nors dažniausiai jos pravertos – kvatokliškos šypsenos. Mano lūpos paskutiniu metu užsikrėtė šypsenom. Tai turi būti tavo darbas. Tu šios infekcijos šaltinis.

Rankos: ilgais liaunais pirštais, virpančios, net ir šią akimirką, kuomet rašo šį aistros išpažinimą.

Smulkūs riešai, smulkios kulkšnys, plonytis liemuo ir glotnios šlaunys. Aš pilna tavęs, kam man maistas? Plokščias pilvukas ir mažutės krūtys, akimirksniu sustangrėjančios tavo glamonėms.

Saldūs, tiršti mano kūno syvai, tekantys pro tarpą, kuris visuomet laukia tavo apsilankymo. Kokia tuščia ir tuo pat metu kokia pilna esu. Troškimo ir geismo funkcija yra likti neišbaigtu, nepatenkintu iki galo. Net finalinė mūsų kūnų susijungimo akto paguoda negali numalšinti to, kaip aš nepasotinamai geidžiu tavęs. 

Leisk man nepamiršti parodyti tau savo akis. Jos dažnai žvelgia žemyn, nes bijo būti apakintos saulės šviesos, bet kartais, kuomet tampa įžūliai drasios, jos žvelgia tiesiai į tave nebodamos apkinimo. Mano akys yra tai, ką aš norėčiau, jog tu įsimintum - mano sielą, mano akis: žalias it vasara, auksines it geismas. Kartais jos žvilga baltumu. Tai pastebėjo ir kiti, todėl žinau, jog tai tiesa. Tik tuomet kai ilsisi, jos būna žemės rudumo. Bet aš niekuomet neatmerkiu akių, kai miegu tavo glėbyje.

Kad ir kas būtų, aš noriu, kad prisimintum mano jaunas, žėruojančias akis. Kuomet mano plaukai pabals, kaklas suglebs, lupos sutrūks, o balsas prikims, kuomet mano galūnes taps iškankintos artrito ar osteporozės, o stuburas sulinks, kuomet mano krūtys praras stangrumą, o vidus taps sausas, sausas it pergamentas, tuomet, jei dar būsi gyvųjų tarpe ir pažvelgsi į mane, žvelk man į akis. Jos bus nusilpę, bet ne išblukę ir kai jos atpažins tavo raukšlėtą veidą, prisipildys ugnies žėravimo iš naujo. Nei amžius, nei išmintis, nei laisvė negalės pakeisti to, nes mano meilė tau yra neįveikiama ir nekintanti gamtos jėga. Mano akys žvelgs į tave tol, kol šis mano kūno pavidalas gebės įkvėpti.
*