praryta musė
išskleidusi sparnus
manam pilve
į Vakarus pabėgo
bankui paslaugų
subankrutavus
lagaminų nekrovė
ir tiesiai į kitą pilvą
taip ir gyvena
išlaikoma
drumstųjų
akimis varstoma
bet nepamirškim
pabėgusi
viena
ji
nieko
drauge su vėju
puikių praeivių nosis noriai tampo
ant prašmatnių vitrinų stiklo
vikriai nuogybes tapo nedailias
dvikojai
keturkojai
ir vienkojai
drungnus jausmus
įpykę
pro duris
išmėto
ant asilo užlipus
graži
raudonos saulės lydima
į Rytus
ruošiasi
***
kai vėl prarysit
nuimkite
jai nuo galvos
karūną.