Iš ciklo “Skrajūnų mozaika”

Palieti mano nuogo delno viziją
Vorantinklio siūlais įpini tuštumą,
O išmezgi naivią viltį.

Mano trapūs šalti pirštai
Dar nematė šitiek rūpesčio,
Tiek kryžmai išskrendančių paukščių
Į šaltuosius kraštus.

Tuštuma atrodo ne tokia nyki
Ir dangus ne toks beribis
Juk mano delnuose paslepei
Ne ką kitą, o tikėjimą
Nuzvimbiantį pulkais
Iš taško į dar smulkesnį plyšį.

Skrajūnų mozaiką maloniai
Išnyksta anapus rytojaus –
Begalybėje.

-Girdisi žliumbčiojimas
Vadinasi jau toli-