ant drebulės lapo

trapus sausainėlis berniūkščio pirštuose –
šitaip gyvenama ant drebulės lapo:
ar puošiesi varnalėšų ženkliukais?
ar sukiesi guolį viksvų patalynėje?
jau nebe?

mano draugas kikendavo nerūpestingai
lyg barškėtų raktai ant kaklo
bėgant nuo žalsvėjančios kalvos –
todėl ir draugas o ne šiaip..
kartkartėmis
įklampojęs į liūdesybės lagūną
apčiuopom ieškau virvinių kopėtėlių –
ei pakikenk iš dangaus –
verčiau mirsiu paskui tave iš juoko
nei rankiosiu varliagyvius
ir dėliosiu iš jų
savigraužos „jigsaw puzzle"..

eikš ant drebulės lapo –
smėlio apyrankę turiu dovanų
ir samanų batelius..
tik atsinešk pušies šakelę –
bejėgė XXI a. alchemija
sūrimą mintyse
paversti auksu lūpose –
viskas daug paprasčiau:
tereikia sukramtyti spyglį
ir tarti „virski auksu“..

jau pranešė griaustinį –
sekundę žaibo
užtemimo šimtmetyje..
tad paskubėk –
irkluoju drebulės lapą
ištvinusia delno linijos upe
trupindamas sausainėlį
klegančioms žuvims..