Nemylimas už nieką

Gal ne vienas šalia atsidus,
Kurs eiles ar rašys apie nieką.
Bet tik vienas pilkas žmogus
-Dovanok, vis Tavęs nepalieka.

Brisiu apsnigtu baltu taku,
Per sušalusį naujų metų sniegą,
Juk žinai kodėl man sunku
- Meilė taip greit širdies nepalieka.

- Dovanok gal esu aš toksai,
Tas kuris nei į tvorą ar mietą.
Tikras draugas, kuris myli karštai,
Net kai nieko aplinkui nelieka.

Nuskandinsiu giliai degtine,
Kartų liūdesį į saldų miegą.
Viskas būtų visai kaip kine,
Tik kine bent viltį palieka.

Dar neaišku kas buvo, kas bus,
Gal dar rasiu šalia Tavęs vietą.
Tikras draugas, kuris glosto pečius
Ir niekada Tavęs nepalieka.

Nežinau ar kada  dar nušvis.
Tu parodei man dangų saulėtą,
Bet spindulėliui uždarius duris,
Palikai vėl galvot apie nieką.

Vis tikiuosi, todėl nuskandinsiu
Fontane stebuklingą monetą,
Daug nedūsausiu - neapkabinsi,
Net ir šiaip, nei už ką, nei už nieką.