Bastūnas

Juodulį galvoju nutirpus kojoms,
Po voko mirksniu užtirpsta ilgesys,
Šešėlis žyla, atminus Šelį
Prapliumpa bjaurastim.

Kairį voką nusiplėšus,
Geltona brydė lauke bastučių krenta
Ir dvi nebylios šyplos.

Skomėju alsį garbanom Skaidros -
Šyniojant akį bemiegis kruoslas
Gula paaky.

Čiaušku Pakelei: kaip gurgesius skaitau,
Ką šokanti arbatžolė galvoja,
Ką svajoja miegantis delne gvazdikas.

Devintą lūpų korį užlieju vynu  -
Bastūną žįsta navikas ketursienis,
Vėjas pažeminis braukia mutulu plaukų .

Nugarą nukanda rytdiena,
Klejonių speigas kerta,
Jaukumą stiklas tvorgaly atstoja,
Namus - nuskilęs indas ir žemės birulys.

Iki lūpos plyšio
Bastynės baigsis -
Bažnyčios varpai išsiplėtus
ant plynos šlaunies.