Dama su kaštonais

Mano dama su kaštonais
Vejasi nuosavas pėdas.
Sako, svarbu geras tonas.
Sako, kad damai negėda.
Sako, dama turi puoštis,
Sako, kur damos, ten gėlės.
Mano dama vietoj puokštės
Turi kaštonų alėją.

Mano dama su kaštonais
Laiko plaukuos snaigių spiečių.
Žiemai pakėlę sijoną,
Jos mano damos neliečia.
Mano dama užsirūko,
Sako, kad snaigės negeltų.
Aš, it smaližius berniukas,
Paliečiu tirpstantį medų.

Mano dama su kaštonais
Pakelia veidą į dangų,
Puošiasi snaigių geluonim,
Juokiasi Dievui į langus.
Mano dama eis į dangų –
Kur gi daugiau tokiai poniai?
Sako, ten butai nebrangūs,
Sako, ten auga kaštonai.

Mano dama su kaštonais
Išpuošia niurzgiančią gatvę,
Pritrėškia, it tarakoną,
Senstančią mano vienatvę.
Nužvelgia ledo vitražus,
Juokiasi – gėlės menkystoms,
Ir, nors kamelijos gražios,
Jos – ne kaštonai – nuvysta.

Mano dama be kaštonų
Nešasi savo pasaulį.
Sako, ten ledas per plonas,
Neik, nes įluš, nejuokauju.
Mano dama nesustoja,
(Damai tai būtų netaktas)
Trinkteli vartais į Rojų,
Metus kaštoną į kaktą.