Gervuogės

Durų rankeną švelniai paliečia
Baltų pirštinių slepiamos rankos.
Antspaudų jos ore neišlieja,
Kad atėję ryte nesurastų.
Ir jos gervuogėm kvepiantis kūnas
Už savęs tiktai tamsą palieka,
Tik drabužių chaosą, kur gimdė
Ką tik būtį iš bronzos nulietą.
Kyla krūtis, kad oro įkvėptų,
Nes plaukuos su pečiais jos paskendę
Baigia tyliai, be garso, uždusti
(išėjimo tik vėlei neranda).
O jo miego tvirtovė apgriuvus
Laukia grįžtančios savo valdovės
Be kardų, be strėlių ir be lanko,
Tik su skydu, nuo jausmo kur saugo.
Nepabunda, nemato, negirdi,
Tiktai gervuoges jaučia ant lūpų,
Tiktai plaukus, nušluojančius kūną,
Tik atodūsių ritmą. Nutrūko.
Ir pradingsta ta gervuogių kekė,
Kai vokus akys plėšia iš ryto,
Kad šviesos vėl galėtų įkvėpti.
Jei ir buvo kas naktį – neliko.