Susirinkę sode
miršta elgetos,
džiūdami atsilošę
į mėnesius
per dienas tarp šešėlių
nudilusius,
per šakas akyse
susipynusius.
Ir nusėda dulkės
ant kaulų,
o ant dulkių
kaulai nusėda
per naktis nepavirtę
į žiburius,
per šaknis į kamienus
ištvinusius.
Iššukuoja tikėjimą
žolei
ir plaukai iš karto
pražyla,
raukšlėmis
glamonėdami stygą,
obuoliai
įsispraudžia į tylą.