Pikų dama

Mano draugas šventė savo sutuoktuvių dešimtmetį. Susirinkome visi seni bičiuliai užsakytoje kavinutėje, šnekučiavomės, šokome, dovanas įteikinėjome jaunavedžiams, dainavome truputį. Ant sienos projektorius suko aštuoniasdešimtųjų klipus. Girgždanti juosta manyje -  akyse prasisuko mano gyvenimo  filmas, mano jaunystė.
Per liemenį apkabinau savo buvusią kursiokę Jolitą – visų švelniai ir draugiškai Jolituku vadinamą.
Spurdėjo jos raumenėliai mano rankose, malonūs buvo liesti, glostyti per atlasinę suknelę.
Taip graudu pasidarė, kad ne savo moters liemenį laikau, kad fotografijas, kurias jums galėčiau parodyti, yra ne apie tai, kaip su šeima kepame šašlykus, kaip ketčiupe pirštus mirkome, paskui  laižome, o sode augančių, mūsų skiepytų obelaičių lapai lenda į burną. Nuotraukos, kurias galėčiau parodyti - ir ne apie estafetes, kur savi, stiprūs, vikrūs ir  drąsūs vaikai užfiksuoti: dar įšilusiais veidais, akutėmis žibančiomis...
Štai, kodak paper, 13x18. Čia aš, prie raudonųjų serbentų krūmo, čia su bendradarbiais, čia – su mamute savo, naujo virtuvės baldų komplekto.
Jolitukas išsinėrė iš rankų: širdį lyg kas aštriausia adžnika būtų įtrynę, prieš plauką paglostę.
Įsipyliau truputėlį  saldaus „Damų“ likerio, kavos balintos, šakočio gabalėlį įsidėjau. Prieš mane sėdintis vyras – maždaug virš keturiasdešimties, maždaug  mano metų – mirktelėjo akį. Per visą sieną nusidriekė vaivorykštė, išsilankstė iš baltučio kabrioleto. Vyro rankose atsirado kortų kaladė, kuri taip judėjo, mainėsi, lyg Jolituko liemuo gundytų. Tada ir prisiminiau – draugas buvo minėjęs, pasakojęs apie savo žmonos pusbrolį, kuris su kortomis nesiskiria, daug triukų, fokusų moka.
Atsisėdome atokiai. Dviem pirštais sužnybiau tūzus – stipriai stipriai laikiau juos. Nieko nesuprantu: pirštuose atsirado keturi karaliai. Būgnų valetas sužvangino kalaviju kitapus stalo. Vaivorykštė susivyniojo į kabrioletą. Klipą keitė klipas – dvi brunetės laku purškėsi plaukus ir judėjo.
Iš ausies vyras man Pikų damą ištraukė.
Ar ne Jolituko sumuštinis čia tėškėsi į žemę? Ne jaunavedžių taurės skilo pusiau?
Klipe judančios brunetės nusivalė makiažą ir užsidarė į spintą.
Tąkart man gimė dukrelė: graži, juodbruva, tik nelinksma tokia. Kaip supratau vėliau – ligoniukė.
Jos draugės, būdavo, linksmos, mezga, gražiai skalbia, lipdukais mainosi, o ji - vis tai galvytę, tai pilvelį suėmusi virkauja.
- Pikuole, - tada įpykęs ją subariau, kai nugirdau bjauriai telefonu besikeiksinčią, - kas gi taip kalba? Ne mužikė juk tu.
Dukrytė tada nusišaipė, pamenu, piktai susijuokė ir sviedė seną vazą. Sviedė ir telefoną, išsinėrė iš savo tamsių džinsų, susidraskė visus auskarus. Juos irgi sviedė. Ir tada supratau – gyvatę užantyje sušildžiau. Širdis mano lyg senas kabrioletas, lyg į šiukšlyną būtų nusviesta pikčiausios rankos.
„Damų „ likerio butelis stovi puspilnis, nugertas tik tiek, kiek tada nugėriau – pusę kaklelio.