Pasaka apie nykštuką, kuris tikrai yra

Broliukai Tomas ir Mikas jau snūduriavo klausydami kaip kaukia vėjas, į langą blokšdamas sniegą. Gera gulėti lovelėse, kai už lango tamsu ir šalta  - nesinori net nosies kišti į kiemą.
        Staiga kažkas tyliai pabeldė į lango stiklą. Vėl ir vėl.
      - Tomai, girdi? – atsisėdo lovoje Mikas.
      - Gal koks sušalęs paukščiukas prašosi vidun?
      - Pažiūrėk, kas ten.
      Tomas nušlepseno prie lango. Tikrai, į stiklą plakėsi pilkas balandis. Berniukas pravėrė langą, ir su debesiu snaigių paukštis nutūpė ant palangės. Nuo jo nugaros stryktelėjo mažyliukas žmogutis – raudona kepurėle, šlaputėliu nuo sniego paltuku ir varvančia nosele. Vaikai negalėjo patikėti savo akimis – čia gi tikrų tikriausias nykštukas.
      - Apči! Baigiu sušalti į ragą. Gerai, kad pamačiau šviesą jūsų lange. Priimkit nakčiai pasišildyti. Balandis mane atnešė iš miško - norėjau jūsų mieste pažiūrėti į Kalėdų eglutę. Bet šiąnakt namo grįžti negaliu, nes balandžiui sunku skristi per pūgą. 
      - Žinoma, gali likti pas mus, - pakvietė Tomas.
      - O balandėlį išleiskite – jis gyvena netoliese, - pasakė nykštukas.
      Berniukas vėl atvėrė langą, ir paukštis nuskrido į naktį.
- Atskrisk ryt ryte manęs paimti, - pavymui šūktelėjo žmogutis.
Mikas nuvilko šlapius nykštuko rūbelius ir padžiovė juos ant radiatoriaus, o jį patį suvyniojo į gauruotą rankšluostį. 
      - O mes manėme, kad nykštukų yra tik pasakose, - stebėjosi Tomas.
      - Aš esu tikrų tikriausias, gyvų gyviausias – galite pačiupinėti mano nosį. Jeigu mūsų niekas nemato, tai nereiškia, kad mūsų nėra, - truputį įsižeidęs murmėjo nykštukas. - Įsivaizduoju, kaip bjauriai jaučiasi Kalėdų senelis, kai vaikai mano, kad jo nėra, arba kad jis - netikras. 
      - Na, Senelis pas mus ateina kasmet. O kol savo akimis nepamačiau tikro nykštuko...  - teisinosi berniukas.
      - Ne kiekvienam mes pasirodome, ir ne visi mus sugeba matyti, - mįslingai paaiškino nykštukas. 
        - Bet kas pamato, tas ir parašo pasaką – užtat ir atrodo, kad nykštukai gyvena tik pasakose, - padarė išvadą Mikas.
        - Mūsų, nykštukų, labai mažai liko pasaulyje. Žmonės iškirto tankiąsias sengires, sunaikino šimtamečius medžius, kurių drevėse esame įsirengę būstus. Vis mažiau lieka mūsų draugų žvėrių ir paukščių. O bjauriausia, kad grybautojai ir uogautojai kasmet taip prišiukšlina mišką, kad visa armija nykštukų nepadarytų tvarkos. O miške dabar telikome tik trise...
        - Na, nemurmėk kaip seneliukas... Daugiau miške nemėtysime šiukšlių, ir savo tėveliams neleisime, - susigėdę pažadėjo vaikai.
        - Aš - ne seneliukas, kokius dažniausiai vaizduoja pasakose. Aš dar mažas nykštukas,  matote – dar be barzdos. Man tik šimtas metų.
        - Aš irgi mažas, man treji, bet tikrai užaugsiu, - tarė Mikas.
        - O aš - jau didelis! Rudenį eisiu į pirmą klasę, - pasigyrė Tomas.
        - Kiek daug žaislų judu turite, - stebėjosi nykštukas.
        - Per Kalėdas gavome labai daug dovanėlių - nuo Kalėdų senelio, nuo tėvų ir nuo krikšto tėvų, - paaiškino Mikas.
        - Kokios patogios mašinos – kaip tik nykštukams padarytos! Ar galiu pasivažinėti?
        - Sėsk į šitą lenktyninę, tik prisisek diržą. Gali važinėtis, kol baigsis baterijos,  - pasiūlė Tomas.
        - Geriau  lipk į mano mėnuleigį ir sėsk šalia kosmonauto, o aš valdysiu jį nuotoliniu pultu, - įkalbinėjo Mikas.
      Nykštukas palindo po stikliniu gaubtu, ir mėnuleigis pajudėjo, tyliai burgzdamas ir žybsėdamas įvairiaspalvėmis lemputėmis. Paskui išbandė ir lenktyninį automobilį – jam labai patiko greitai važiuoti. Paskui dar aplėkė kelis ratus traukinuku.
- Gal ir neblogas daiktas ta technika, - murmėjo patenkintas nykštukas.
- Dar nepėjau sumontuoti sraigtasparnio modelio – paskraidytumei... – apgailestavo Tomas.
- Prisiskraidau ant paukščių, man važinėtis įdomiau.
      Paskui visi trys šokinėjo ant lovų – nykštuką spyruoklės išmesdavo kone iki lubų. Seniai visiems buvo taip linksma.
      - O kas gi čia  - stiklinė nykštukinė jūra su mažomis žuvytėmis!  - stebėjosi nykštukas, pamatęs akvariumą.
      - Ši nykštukinė jūra vadinasi akvariumas. Gali jame maudytis – vanduo pašildytas.
      - Oi, kaip puiku, senokai beplaukiojau – miško ežeras užšalęs! - apsidžiaugė nyštukas ir niurktelėjo į akvariumą – plaukiojo, nardė, vartėsi vandenyje. Žuvytės irgi nebuvo mačiusios tikro nykštuko, todėl apsupo būreliu ir tyrinėjo, baksnodamos žiaunomis. Nutarė, kad žmogeliukas nevalgomas, ir paliko jį ramybėje. Nykštukas netyčia įsipaniojo į tankias jūržoles ir vos neprigėrė – gerai, kad Tomas jį greit ištraukė samteliu.
        Paskui vaikai dar parodė svečiui savo lipdukų kolekciją, visi drauge žiūrėjo paveikslėlius naujose pasakų knygose – kol įsinorėjo miego. Nykštukas miegojo ant minkštos lenktyninės mašinos sėdynės, užsiklojęs gauruotu rankšluosčiu.
        Kai berniukai prabudo, buvo jau prašvitę. Nykštukas stovėjo ant palangės, o kitapus stiklo tupėjo balandėlis. Pūga buvo nurimusi.
- Turiu išskristi - gal galite atidaryti langą, - paprašė nykštukas.
Tomas pravėrė langą, ir žmogeliukas užsiropštė balandžiui ant nugaros.
- Atskrisk vėl pas mus, nykštuk, pažaisime, - paprašė Mikas.
- Pasimatysime vasarą - ateikite į mišką prie didžiojo ąžuolo. Sudie! O  kad manęs nepamirštumėt, palieku šią plunksną, - ir iš balandžio uodegos išpešė didelę sidabrinę plunksną su juodais taškeliais ir žaliais pakraštėliais.
      Balandis piktai suburkavo ir pakilo į orą. Vaikai žiūrėjo į tolstantį paukštį, kol danguje jis virto taškeliu. O paskui vėl nuėjo miegoti, nes buvo dar labai anksti. Juodu prikėlė mama, šaukdama valgyti pusryčių. Kai vaikai papasakojo apie nykštuką tėčiui ir mamai, jiedu nepatikėjo.
- Kokį įdomų sapną šiąnakt sapnavote. Patys gražiausi sapnai – tarp Kalėdų ir Naujųjų metų, - šypsojosi mama.
- Jeigu tai buvo sapnas, tai iš kur mūsų kambaryje ant palangės toji sidabrinė balandžio plunksna?  - žiūrėdami vienas į kitą lyg susitarę paklausė berniukai.
Nejaugi ir jūs netikite? 


Virgina