Šventinio šaltkrėčio epizodai (3)

cing! cing!

Trūksta oro.
Kitoje stalo pusėje regiu pasišiaušusį tėvo viršugalvį. Tėvas nusisukęs į sieną. Nemato lentos ant stalo ir kelių likusių figūrų. Bandau sušukti, bet plaučiai nepajudinami.
- Valdovė į a du, - sako tėvas.
Patas. Praveriu akmenimis virtusias lūpas:
- Oro...
- Nieko nepakeisi, - jis gręžiasi į mane.
Ne, nesigręžk. Nereikia!
- Vėjas rytų... – ištaria.
- ... nuo penkių iki dešimties metrų per sekundę, - radijas plyšauja prognozę.
Susivokiu esąs virtuvėje. Ir vėl. Panelė Štok tikriausiai išėjusi. Drebančiomis rankomis sugraibau cigaretę. Vos nepaspringęs pirmu dūmu, atplėšiu langą. Į veidą orą bloškia šio ir visų rytų vėjas.
- Radijo stotis a du! – spengia balsai.
Šaltis perlieja kūną. Tėvas nežaidė šachmatais. Kaip gyvas. 

Skersgatviais skubu namo. Kas antrą plytelę, kas antrą... Negerėja.
Vos įžengus vidun, kišenėje suskamba.
- Klausau.
- Labas, amigo, - Zaiceva sveikinasi, lyg stovėtų šalia.
- Korason, - atsiremiu į sieną.
Ir tyla. Girdžiu jos kūkčiojimą. Kaip strypu per smilkinį.
- Man blogai, - pagaliau sušnabžda. – Tu nežinai... kaip blogai.
Matau Zaicevos veidą. Nepamirštą. Sumaištis mintyse tampa tikrais žodžiais:
- Frankfurto oro uoste. Lauk manęs, aš greitai. Viskas pasikeis.
- Pasikeis, - šypsosi Zaiceva.
Aš greitai, korason.

Prisimenu, ko parskubėjau, supurtytas rytinio sapno. Nuo spintos nukeliu apdulkėjusį dėklą. Į rankas paėmęs gitarą perbraukiu stygas. Sušalo tiek laiko neliestos. Tėvas mokėjo jas atšildyti. Kaip skambėjo mūsų daina?
Me gusta tekila!
Me gusta augusta!
Traukdavom vakarais. O motina juokdavosi.
Nešinas gitara išeinu tėvo kryptimi.
- Ko reikia? – Tarpdury nepažįstamas veidas
- Aš pas Tarasą. – Nerimas gniaužia kaklą.
- Nėra Taraso.
- Nėra?
- Nebėra. Prieš tris dienas pro langą išėjo. Su visais stiklais.
Cing! Cing! Tarsi girdėčiau skylantį stiklą.
Tai trūkinėja sušalusios stygos.

- Darysi? – klausia Dima.
- Užteks, - atsimerkiu. – Juk ne to atėjau. Tai kaip, ar paskolinsi?
Bet draugas trumpam atsijungia. Po minutės prabyla:
- Žinai, Laimis išėjo. Visą programą. Visus dvylika žingsnių. Ir kai suprato, ėjęs lieptu, žengė dar vieną.
- Žemyn?
- Buvau kartu. Daužiau gal dešimt minučių. Nesujudėjo... Ir aš pabėgau, – Dima atsisuka. – O ko tau reikia?
- Oro. Kad viską pakeisčiau. Turiu įkvėpti.
- Pokytis – pirma ir paskutinė iliuzija, - nusišypso. – Pinigai stalčiuje. Imk, kiek reikia... Eisiu - pamirksiu vonioje.
- Ilgai nemirk, - atsisveikinu.

Frankfurto oro uostas. Visų krypčių kryžkelė. Stoviu, atneštas to paties rytų vėjo. Beformėje minioje mainosi nepažįstami pasaulio veidai. Atsitraukiu į šalį prie atsitiktinio baro. Azijietė mergina teiraujasi, gal ko norėčiau.
- Me gusta tekila, - rodau keturis pirštus.
Po keturių stiklų darosi šilčiau. Ir minia vėl įtraukia. Svyruodamas tarp nesibaigiančių rodyklių, pastebiu Zaicevą tolstant link išėjimo. Nudžiugęs bėgu iš paskos. Lauke pavijęs paliečiu petį. Zaiceva atsigręžia. Vėjas sklaido jos palaidus plaukus.
Bet veido. Veido nėra.