Veidrodžiui

Vogčiom pasivogsiu šiek tiek tavo laiko,
(Tiek laiko – prasti pinigai)
Ir žybsnį akių tų, kur vakar paklaiko,
Kai laiko ieškot pavargai.
Pavogsiu šiek tiek per ramaus tavo miego,
Ir laiką ištarti “tylėk! ”,
Kai sąžinė, tau neatsiliepiant, spiegia.
Tas laikas juk tavo... šiek tiek.

Slapčia pasislėpsiu už tavo stiprybės...
Bet čia nepaslėpt net pelės.
Geriau pasislėpt kruvinoj patalynėj,
Kurios neradai kur paslėpt.
Slapčia pasislėpsiu, kad rastum kaip vagį,
Paslėpsiu ir tavo kaltes.
Neslėpsiu kepurės, ji dega, melagi,
O dūmų abiems dar užteks.

Juk sako “kaltasis bausmės neišvengia”
Tie vagys, kur kuria bausmes,
Ir mano altoriai, rūdim pasidengę,
Šešėlio daugiau nebemes
Ant tavo tiesos ir tavųjų dorybių,
Ant auksu pilkų apdarų,
Ant mano velnių, kur į rojų nudribo,
Ant mūsų kaltės. Kaip bjauru...