Epilogas

Šermenys. Jau trečią dieną numirėlis gyvųjų apsuptyje. Didžiojo kambario vidury guli VISŲ DĖMESIO CENTRAS. Žmonės susirinko, kad pabandytų atsisveikinti... O karšta! Saulė iš zenito bučiuoja velionio veidą. Ir gal dėl to sunkus kaip neišvengiamybė kvapas tvyro ore. Kad žiūrovai nesiraukytų, karts nuo karto prie pašarvotojo prieina sesuo, papurškia aerozolio... Iškamuotais gyvųjų veidais žliaugia prakaitas. Artimieji, sukausyti nebylumo, slepiasi tarp vainikų. Tolimieji vis žvilgčioja į "Rolexus" ir "Poljotus". Sušutusiose galvose gimsta nesuvaržytos mintys...
MOTINA:"...paleidau, nesuturėjau... vaikeli vaikeli... nieko jau man nebeliko... oi, dieve, numirsiu... numirsiu..."
TĖVAS:"...tai aš pirmesnis ten gulėt turėjau... lemties nesupaisysi... kada kalbėjomės iš širdies... kai mažas buvo... kiek musių kambary..."
ŽMONA:"...ar mylėjau... gražus buvo... dabar burna pilna vatos... ir kodėl viskas ant manęs... suklydau... jei laiką atsukus atgal... negaliu, galva plyšta..."
SESUO:"...jaučiau kažką... ir švarką nusipirko... keistas buvo... trenktas... o Angelė kad išsipustė... reikia užuoladą pritraukt..."
TREČIOS EILĖS PUSBROLIS:"...vakare krepšinis... jugai kietai varo... reiks grįžtant alaus paimt... velnias, kaip čia smirda..."
Smarvė stumia realybės link... Staiga kambarį perskrodžia trys trumpi, šaižūs signalai. Publika nuščiūva. Sumirksėjusi apdujusiomis akimis pirmoji atsitokėja žmona:
- Tai Zigmo!.. Zigmo mobilus!
Sesuo priartėja prie mirusio, pažiūri. Taip, iš už pamušalo skambėjo.
- Mariute, atnešk žirkles,- paliepia mažai mergaitei pilka suknyte.
Neužkasi gi turto. Praardžiusi siūles sesuo ištraukia aparatą. Ekrane švyti užrašas:
REMINDER. UŽDARYKIT KARSTĄ PAGALIAU.