Lėtas pasivaikščiojimas

Paryčiais mineralų laukymėj granatas išraudo-
septynbriaunių kristalų lava ant žolės nuvarvėjo,
ir pasklidus užkliudė sudžiūvusią priemiesčio gėlę:
aš pažadinau vabzdį- inkliuze gedėdamas draugo.
Kiek vėliau, du naktikovai drebino dangų vienodą
- jų šaižus čirškesys prieš nurimstant man kirto į akį-,
nusileidau žemiau - vyras obuolius rinko nuo tako,
kad iššliaužtų į upę žaltys, apsivijęs Jeruzalės sodą.
O centre gatvių tarpkojai spjaudės vaikais, - internatai
šluostė seiles nuo slenksčių aukštų- byrant dulkėms,
atstovėjau eiles prie degtinės, muziejų, lopšelių ir gultų,
kad afišos uždengtų didėjančius vyzdžius? Per naktį
„Rojaus“ menėmis sklaidėsi klimatas lėkštas ir dulsvas-
buvęs angelas soste gurkšnoja ataušusią matę-
atkartojęs industrinę mantrą- manęs atliekoms nenumatė-
kontempliuoju žalius debesynus, indėniškas plunksnas.
Nesiskolinsiu plauko teptukui iš sibiro lapės,
dažuose iš nuodingo oksido ir drėkstančio molio-
praskalausiu  nuglaistytą drobę...  pražuvėlių lopšio grynuoli,
atsiimtos jau akys už akį...atleisk, man čia sekės...