Rytiniai potvyniai

Įtariau, kad rytas atidarė Saulės užtvankas. Auksinės balutės mėtosi ant grindų ir apsimeta, kad jų čia nėra. Žiūriu į jas atsargiai – negi galima pasitikėti daiktu, kuris atsiranda tavo namuose paryčiais? Vaikštau dar atsargiau ir tik šešėlių takeliais. Niekada nemėgau ryškios šviesos ir aukso spalvos.
Įsitaisau tamsiausiame kampe ir iki ausų pasineriu į rytinės arbatos puodelį. Mėtų kvapas kutena nosį, o įžūlūs Saulės spinduliai kėsinasi į kojų pirštus. Sušnypščiu jiems lyg katė – tegul žino savo vietą.
Išnyru iš arbatos. Žavu tai, ką Saulė padarė su tavo nugara. Nors jau ir vakar atrodei kaip dievas, šiandien dar ir paauksuotas. Tarp paklodžių viršūkalnių tu – tarsi ten įstrigęs titanas. Staiga, tas, kuris man atrodo šventas, atsimerki. Jei nebūčiau sedėjusi, tikrai būčiau atsisėdusi. Pasirąžai ir didingai brendi iš patalų sniegynų. Droviai nuleidžiu akis – nėra reikalo matyti VISĄ dievišką grožybę. Trimis spregtelėjimais prišauki ugnies dvasią ir prisidegi cigaretę
- Kodėl tu čia?
- Nes aš čia gyvenu.
Sunku kalbėtis su tavim per dūmų uždangą. Juk karinės padėties dar nepaskelbėm, o ir mano dujokaukė vis dar valykloje.
- O kodėl čia aš?
- Nes man Dievu netikėt lengviau negu tavim.
Dievybė išplevena į balkoną. Susiraukiu. Tavo tarpumentėje nebėra prakeikimo ženklo, nors puikiai žinau, kad vakar ten jį lūpomis įrašiau. Seniai žinojau, kad aistros prakeikimai lengvai nusitrina. Ir visada mintyse lyginau meilę su tikromis, o aistrą su vienkartinėmis lėkštėmis. Aistra – vienkartinė meilės forma. Panaudojai ir gali išmesti. Nereikia nei plauti, nei bijoti, kad sudaužysi. Deja, konfliktų metu, taip pat nėra ką daužyti. Tačiau ir vienkartines lėkštes visuomet galima panaudoti dar sykį.
Išneriu iš arbatos ir prisėlinu prie tavęs. Šešėlyje visas dieviškumas nuėjo velniop. Ir dar man kilo įtarimas, kad kuklus dieviškas apdaras jau senokai skalbtas.
- Pffff, - sušnypščiau.
- Mmm... – sumurkei. Vakar man tai patiko. Šiandien atrodai pernelyg nusmurgęs.
Pašaukiu savo, daug paklusnesnę, ugnies dvasią (užtenka vieno spragtelėjimo), paskelbiu karinę padėtį ir pasislepiu dūmų uždangoje. Maniškė kvepia vyšniomis.
- Metas išnešti šiukšles, - sakau, galvodama apie panaudotą vienkartinę lėkštę.
- Ką??
- Tu nesi Dievas, o stabus aš išmetu.
Po minutės įsižeidusios trinkteli durys. Iš dievo liko tik dvi nuorūkos.

Trinkt! – išmečiau dar vieną stabą.
Trinkt! – jau n-tąjį kartą keičiu religiją.