Ji pirštu braukia lapkričio tylą,
Jau pavargę jos pirštai, šalti,
Kai rytais baltas rūkas nekyla,
Kai namai pasilieka tušti.
Ir vėl kelia tylintį nerimą
(kaip rugius po bemiegės žiemos)
Rūpestingoji sekanti pasaką
Realybėj, deja ne sapnuos.
Realybėje kalbamą maldą
Už gyvuosius dangus nepriims,
Jei numirusios lūpos ją kalba,
Nesvarbu, kad dar tiki viltim.
Vėl sugirgžda snaudžiantys laiptai,
Pabučiuoti jos kojų basų,
Ir užvert langines ji pabaigia,
Kol lauke dar truputį tamsu.
Ji nelaukia kvepiančios saulės
Ir užvers ji duris, jei pabels,
Kas po langu jos vardą vis šaukės,
Nežinojęs, kad nieks neįleis.