Femme fatale

Norėčiau pabrėžti, kad tikrai niekam šio kūrinio neskiriu ir joks asmuo manęs jam neįkvėpė (vardan šventos ramybės;))

Apkabinsi mane it vijoklis,
Tarsi varputis leisi šaknis.
Tavo siela romi it sūpuoklės -
Mano karsto tvirčiausia vinis.
Pratekėsi manim kaip per sviestą,
Padalinsi į lygias dalis.
Tavo rankos nuvers Everestą,
Kai kišenėse nieko neliks.

Paguldysi mane tarsi rugį
(Trauki varpas kombaino greičiu),
Pasakysi: "Mielasis, tu žlugęs,
O aš vėl javapjūtę švenčiu".
Obelim nusodinsi man kelią,
Žalčio lūpom maitinsi viltis
Ir toliau man šypsosies speneliais,
Kur šimtams jau išbadė akis.

Tu mane išravėsi kaip žolę,
Grieždama tarsi girnom dantim,
Ir numesi it žiedą gražuolį
Su komposto krūvos ateitim.
Gal išknisi kada tarsi kiaulė,
Kai žydėsiu usnim patvory...
Tau po kojomis visas pasaulis,
Kai jos išžergtos jo vidury.